Asta GVILDIENĖ Mūsų visuomenėje jau įprasta, kad daugiau dėmesio sulaukia mamos. Jos ne tik gyvybės lopšys, bet ir namų šiluma, ir patys gražiausi vaikystės prisiminai. Apie tėčius beveik nekalbame, dažnas su nuoskaudomis prisimename jų dingimą iš mūsų gyvenimo – tokia gyvenimo realybė. Dabar išsiskiria daugiau šeimų negu susituokia.
Nuotr. Trys vyrai optimistiškai žiūri į gyvenimą, kartu sportuoja, patys sprendžia kasdienes problemas.
Jau įprasta, kad išsiskyrusiose šeimose vaikus augina mamos, tačiau būna ir išimčių. Artėjančios Tėvo dienos proga norime pakalbėti būtent apie tą išskirtinį atvejį. Apie tai, ar sunku vienam tėčiui auginti vaikus, kalbiname Romutį Pališkį.
Apie sunkumus negalvojo
Pasiimdamas auginti savo sūnus apie sunkumus Romutis sako net nepagalvojęs. Šiandien jie abu jau tikri vyrai: Tomui - aštuoniolika, o Andriui - penkiolika metų. Kaip pavyzdį jis visuomet prisimena savo mamą, kuri, išsiskyrusi su tėte, viena užaugino juos - septynis vaikus. Nors visi buities rūpesčiai gula ant stiprių vyriškų pečių, bet vienam auginti vaikus visais laikais tikrai nebuvo lengva. Be galo komunikabilus ir visuomet besišypsantis Romutis su optimizmu žiūri į gyvenimą ir apie sunkias akimirkas nekalba. Jis sako, kad gyvenimas – tai šachmatų lenta: juoda ir balta, o nesėkmės po vieną nevaikšto, tačiau stiprus sportininkas pakyla ir eina toliau.
Viskas ant vyriškų pečių
Namuose trys vyrai tvarkosi patys ir galbūt kai kas sutvarkyta ne taip idealiai, kaip padarytų moteriškos rankos. Jie stengiasi darbus pasidalinti tarpusavyje, tačiau dažniausiai, Romutis juokiasi, jie būna: tėtei, tėtei, tėtei... „Nesu griežtas tėtis, bet vaikai žino, jei supykstu, tai buvo už ką, - sako vyras. – Džiaugiuosi, kad abu sūnūs savarankiški, sportuoja, nerūko, neišgėrinėja.“
Švenčių nesureikšmina
Kai buvo pilna šeima, visi kartu švęsdavo didžiąsias šventes – ir Kalėdas, ir Velykas, sveikindavosi asmeninėmis progomis, tačiau dabar vyras prasitaria, kad švenčių nesureikšmina, dažniausiai važiuoja jas švęsti pas močiutes, kur stalas būna jau paruoštas ir nereikia galvoti, kaip pagaminti vieną ar kitą patiekalą. Paklaustas, ar sūnūs nepamiršta pasveikinti su Tėvo diena, Romutis prisipažįsta, kad dažniausiai pamiršta, tačiau jis džiaugiasi kiekviena jų padovanota smulkmenėle ir parodytu dėmesiu. Kaip ir visus, retsykiais ir jį aplanko liūdnos mintys, tačiau veja jas šalin paimdamas į rankas gitarą, ir jau po poros sudainuotų dainų, nuotaika pasitaiso.
Sportas labai svarbus
Vyras ne tik dirba Šakių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ugniagesiu – gelbėtoju, bet ir yra sporto klubo „Aidas“ vadovas ir treneris, pats pasiekęs aukštų rezultatų rankų lenkimo sporte: Europos čempionas, Pasaulio vicečempionas, dešimt metų žaidė futbolą. Jis ir vaikus skatina sportuoti. Romučio kredo: nenuleisti rankų, kovoti iki galo, ir rezultatas bus. Iš tiesų, darbas labai palankus sportinei veiklai – budėjimai kas ketvirtą parą leidžia nevaržomai sportuoti. Romutis prisipažino, kad sportas jo gyvenime labai svarbus: ir išsikrauni blogas emocijas, ir atsigauni, ir pasikrauni, kad galėtum pakelti visus gyvenimo smūgius.
Vaikai mėgsta krepšinį
Romutis mano, kad abu jo vaikai turi reikiamus sportinius duomenis ir galėtų daug pasiekti rankų lenkime, tačiau jų aistra – krepšinis. Namie stovi treniruoklis, ant kurio jis daro prisitraukimus, o sūnūs rodo, kaip reikia „dėti iš viršaus į kašę“. „Ką padarysi, - sako rankų lenkikas, - vaikai turi savo pomėgius, tačiau kartais neįvertina, ką galėtų pasiekti, turėdami šalia trenerį. Manau, kad kiekvienas turi save atrasti pats.“
Nesutarimai išsprendžiami
Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, nesutarimų būna. Romutis sako, kad per daug laiko sūnūs praleidžia prie kompiuterio, ypač vyresnysis, kurį ir miegoti nuvyti kartais būna labai sunku, tačiau visos kasdienės smulkmenos yra išsprendžiamos. „Abu vaikai auga labai savarankiški, nes kas ketvirtą parą, kai aš dirbu, turi patys savimi pasirūpinti“, - pasakoja tėtis, savo darbą laikantis labai svarbia, reikalinga ir garbinga profesija.
Apie asmeninį gyvenimą negalvoja
Apie savo asmeninį gyvenimą vyras sako dar negalvojantis – pirmiausiai reikia užauginti vaikus, nori, kad jie nesijaustų nuskriausti. Šeima jam yra pats svarbiausias dalykas. Tie, kurie turi šeimas, to dažnai nesupranta, neįvertina. Romutis prisipažįsta, kad kartais pajunta sveiką pavydą, stebėdamas artimųjų ir pažįstamų šeimas. „Meilė ne iš vieno komponento susideda, - dalijasi mintimis pašnekovas. - Mano amžiaus moterys, gyvenančios vienos, visos augina savo vaikus, todėl pradėjus gyventi kartu, kiltų visokių dviprasmiškų situacijų, nesutarimų. Savo gyvenimą dabar atiduodu vaikams.“
Arūnė iš Griškabūdžio:
