Asta GVILDIENĖ

Liepos 24 dieną atlaidais prasidedanti Oninių šventė minima visoje Lietuvoje. Taip pagerbiama Švč. Mergelės Marijos motina Šv.Ona - ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Praeityje labai populiarus Onos vardas, išvertus iš hebrajų kalbos „maloninga, žavi“, šiandien retai sutinkamas jaunimo tarpe.

Nuotr. Ona Valaitienė tvirtina, kad šiandien nenorėtų būti vadinama kitu vardu.

Vardas nepopuliarus

Kas pasikeitė: tradicijos ar laikmetis? Šakių rajono civilinės metrikacijos skyrius nuo 1997 metų neužregistravo nei vieno Onos vardo.  Darbuotojos prisimena, kad kažkada buvo užrašytas tik Anos vardas – taip užsienyje gimusią dukrą pavadino ir gimtajame krašte užregistravo mūsų kraštiečiai. Ona, matyt, nepopuliari, nors ir Griškabūdyje, ir Slavikuose tradiciškai švenčiami dideli Šv.Onos atlaidai. Apie tai ir kalbiname šakiečiams gerai pažįstamą ilgametę mokytoją Oną Valaitienę.

Garbingo senjoros amžiaus sulaukusi, bet vis dar jaunatviškai aktyvi Ona Valaitienė yra kilusi iš Šakių rajone esančio Turčinų kaimo. Ji buvo dešimtas ir jauniausias vaikas šeimoje. Iš savo tėvelio Justino Matijošaičio paveldėjo ne tik tvirtą charakterį, norą mokytis bei visur aktyviai dalyvauti, bet ir optimistišką požiūrį į gyvenimą. Todėl, kaip pati sako, negali suprasti tų, kurie nieko dėl savęs nedaro, o tik verkšlena ir skundžiasi gyvenimu. „Iš tiesų, ar nuo to, kad nuolat dejuosi, kas nors pasikeis, - mintimis dalijosi Ona Valaitienė. – Niekada nereikia sustoti ir nuleisti rankų.“

 
Vardo istorija

Pasirodo, su Onos vardu buvo tam tikra istorija ir, kaip tvirtina pati jo savininkė, jei ne karo ir pokario metai – tai šiandien ji būtų vadinama Regina. Kai Matijošaičių šeimoje gimė šešta mergaitė, tėveliai ilgai nesuko galvos, nes visais gražiausiais vardais jau buvo pavadinti prieš tai į pasaulį atėję vaikai, ir davė jai gimimo dienos vardą. Rugsėjo septintoji - Reginos vardadienis. Tai ir pavadino dukrą Regina.

Ona Valaitienė pasakoja, kad mamytei šis vardas nepatiko, nenorėjo, kad vaikai dukrą ragana vadintų, todėl krikštydama, nusprendė močiutės garbei pavadinti ją Ona. Kadangi per karą dingo ar buvo sunaikinta daug dokumentų, tai pokario metais reikėjo viską susitvarkyti – tuomet ir užrašė į metrikus Onos vardu. Taip iš Reginos ji tapo Ona.

„Kol atėjau į protą, Onos vardu buvau labai nepatenkinta, - prisimena mūsų pašnekovė. – Ypač jaunystės metais buvo gėda pasisakyti, kad esu Ona.“ Nors kaip vėliau sužinojome, niekas Ona jos ir nevadino, visi šaukė Onyte. Tai labai tiko prie pavardės – Onytė Matijošaitytė.

„Vaikystėje dėl tokio vardo daug naktų praverkiau ir mamytę įskaudinau, tačiau mane vyresnioji sesuo nuolat guosdavo, kad mūsų abiejų – patys gražiausi vardai, - atvirauja ilgametė mokytoja. – Mano seserį tėvai pavadino Marcele.“ Iš tiesų, Onos vardas buvo labai senoviškas ir retas, tarp jaunimo nepopuliarus. Bendraamžes tuo laikmečiu vadino Teresių,  Irenų, Danučių, Monikų, Salomėjų, Vidų vardais. Vėliau Ona Valaitienė sako su vardu apsipratusi ir šiandien nenorėtų būti vadinama kitaip.

Mūsų pašnekovė su jauduliu prisiminė savo mokslo dienas Gižuose, aktyvų dalyvavimą popamokinėje veikloje ir tvirtą apsisprendimą tapti mokytoja. Prisiminė ir jauną mokyklos direktoriaus žmoną, mokytoją Plečkaitienę, nenuleisdavusią nuo jos akių mokyklos renginių metu. „Kai mes jau kaip kolegės po daugelio metų susitikome Marijampolės vidurinėje mokykloje, aš buvau maloniai nustebinta, kad ji savo dukrą pavadino mano vardu ir dokumentuose užrašė Onyte“, - pasakoja mūsų pašnekovė, tvirtindama, jog daugiau tada negirdėjusi, jog kas nors savo dukrą pavadintų Onos ar Onytės vardu.

Ona Valaitienė tvirtino, kad Onines švenčia nuo tada, kiek save prisimena. Tai ypatinga šventė. „Nors pokario metais buvo biednysta ir mūsų dešimties vaikų šeima sunkiai vertėsi, tačiau Onines šventėme visada, - prisimena ji. – Kadangi mamytė buvo labai tikinti, tai nei vienus metus nepraleisdavom ir atlaidų Slavikuose.“ Iš tiesų, kaimo žmogui atlaidai buvo didžiausia pramoga. Po jų vykdavo jau tradicija tapę visos giminės susiėjimai. Tuomet visi su arkliais suvažiuodavę kartu pabūti, o šiandien automobilius turėdami nesusitinka, vieni kitų nepažįsta.