Giedrė PLEČKAITYTĖ

Lietuvoje įprasta, kad dažnas benykstantis ar jau išnykęs kaimas yra žymimas ten gyvenusių ar dar tebegyvenančių žmonių iniciatyva pastatytu kryžiumi. Praėjusį penktadienį Sintautų seniūnijos Skaistgirių kaimo kapinaitėse buvę ir esami šio kaimo gyventojai dalyvavo gražioje kryžiaus šventinimo šventėje.

Nuotr. Praėjusį penktadienį Skaistgirių kaimo kapinaitėse buvo pašventintas naujasis kryžius.  

Dievo palaima kaimui

Praėjusį penktadienį Sintautų seniūnijos Skaistgirių kaimo kapinaitėse susirinko kiek daugiau  nei 20 žmonių, kurių praeitis vienaip ar kitaip susijusi būtent su šiuo kaimu. Susitikimo akimirką žmonės šiltai vienas kitą sveikino, ne retam, po daugelio metų atvykusiam iš tolimesnio Lietuvos kampelio, teko ir ašarą nubraukti. Susirinkti Skaistgirių kaimo kapinaitėse sukvietė graži proga – naujojo kryžiaus šventinimas. Kaimas lig šiol jau turėjo jį globojusį ąžuolinį kryžių. Tačiau jį, kaip teigė vietiniai, vieną vasaros dieną  nepataisomai sugadino trenkęs galingas žaibas. Kad Skaistgiriai neliktų be kryžiaus, Steponaičių šeimos dėka buvo nuspręsta pagaminti naują tokio pat tipo tik jau metalinį kryžių, jį pastatyti bei iškilmingai pašventinti senojo vietoje. Naująjį kryžių pašventinti iš Dzūkijos tėviškėn sugrįžo kunigas Gintautas Romualdas Steponaitis. Kryžiaus šventinimo akimirką dvasininkas drauge su susirinkusiaisiais prašė Dievo palaimos mirusiems ir dabartiniams kaimo gyventojams. Buvo nuoširdžiai meldžiamasi už jų širdžiai artimą kaimą - Skaistgirius.

 
Kryžiui - reikėdavo leidimo

Skaistgirių ir kitų kaimų istorijai neabejingas Kęstutis Vaičiūnas kapinaitėse susirinkusiuosius supažindino su archyvuose rastu dokumentu. Kaip pasakojo K. Vaičiūnas, dokumentą 1886 gegužės 22 dieną parašė Kudirkos Naumiesčio apskrities, Sintautų valsčiaus Skaistgirių kaimo gyventojas Antanas Rubikas. Jis buvo skirtas Suvalkų gubernatoriui. A. Rubikas prašė gubernatoriaus leisti prie kelio pastatyti kryžių. Tame prašyme A. Rubikas įsipareigojo Raudonojo Kryžiaus kasoje sumokėti du rublius. Po šešių dienų gubernatorius patenkino jo prašymą ir leido statyti kryžių su sąlyga, kad bus gautas žemės savininko ir bendruomenės narių leidimas.

Po 1863 metų sukilimo kryžių statymai šalyje buvo labai reglamentuoti. Archyviniai dokumentai liudija, kad Užnemunės gyventojai dažnai pažeisdavo ir įvairiais būdais bandydavo apeiti įstatymą. „1893 metų rugsėjo 1 dieną vieno rublio bauda atsipirko Sintautų valsčiaus Skaistgirių kaimo gyventojas Jurgis Liepuonius. Suvalkų gubernijoje, kad būtų leista pastatyti kryžių, reikėdavo sumokėti iki penkių rublių“,- susitikime pasakojo K. Vaičiūnas.

Galime pasidžiaugti, kad laisvoje Lietuvoje jau nebereikia mokėti mokesčių už atminties įprasminimą. Dar gražiau yra tai, kad šiandien žmonės vertina tai, kas buvo padaryta protėvių rankomis. Tai savo puikiu pavyzdžiu įrodė Kęstutis Venslovaitis. Jis pasirūpino, kad gamtos sugadintas ąžuolinis kryžius vėl įgautų naują prasmę. Nagingasis Kęstutis susirinkusiuosius maloniai nudžiugino iš senojo kryžiaus perdrožtais tokio pat dizaino naujais kryželiais. „Iš tremties grįžęs Steponaitis pastatė tą ąžuolinį kryžių. Iš jo pagaminti kryželiai yra 150 kartų sumažinti“,- sakė K. Venslovaitis ir šešis  rankomis gamintus kryželius įteikė savo nuožiūra išsirinktiems žmonėms.  

„Tas kaimas - mūsų. Sakau mūsų, kadangi mes dar gyvi. Jis skiriasi nuo kitų. Teko gyvenime daug važinėti po Lietuvą, bet tokio kaimo, tokių šiltų žmonių, kaip Skaistgiriuose niekur kitur nėra. Esu labai dėkinga visam kaimui – tom jaunom atžalėlėm, kurios niekada neatsisakė padėti bėdoje“,- šiltai kalbėjo Česė Dulskienė (Rubikaitė).

Po kryžiaus šventinimo visi rinkosi Antano Janušaičio vienkiemyje, kur buvo dalijamasi prisiminimais, pasirašyta kaimo metraštyje bei vaišinamasi gardžiomis vaišėmis.