Asta GVILDIENĖ

Rugsėjo 23 – iąją visoje mūsų šalyje buvo minimos Lietuvos žydų genocido pradžios 70-osios metinės. Tragišką žydų tautos likimą Lietuvoje ir visoje Europoje nulėmė ne tik hitlerinės Vokietijos, bet ir stalininės Sovietų Sąjungos politika. Ypač skaudi ji buvo mūsų krašte gyvenusiems žydų tautybės žmonėms. Batiškių pamiškės bevardžiuose kapuose 1941 – aisiais atgulė beveik visi Šakių mieste ir jo apylinkėse gyvenę žydai: vyrai, moterys, seneliai ir vaikai.

Nuotr. Žydų genocido aukų atminimui moksleiviai iš degančių žvakių ir gėlių žiedų išdėliojo menoros simbolį.

Lietuvos žydų genocido paminėjimo „Nenusigręžk nuo praeities“ dieną Batiškių kapinėse susirinko didelis būrys moksleivių iš Šakių „Žiburio“ ir Lukšių Vinco Grybo gimnazijų, Šakių „Varpo“ ir Gelgaudiškio vidurinių mokyklų bei Šakių „Aukuro“ pagrindinės mokyklos. Verkiančia smuiko melodija, lyriškomis eilėmis ir tylos minute mokiniai ir mokytojai pagerbė žuvusiųjų atminimą ir priešais paminklą iš degančių žvakių ir gėlių žiedų išdėliojo menoros simbolį.

Pasak Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytojos Romos Dėdynienės, menora – septynių šakų žvakidė yra vienas svarbiausių judaizmo simbolių. Jis siejamas su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide, kuri simbolizuoja šviesą, tikėjimą ir tautos stiprybę. Be to, menora pavaizduota Izraelio valstybės herbe, ji žydams yra tokia pat svarbi, kaip lietuviams Vyčio ženklas arba Gedimino stulpai.

 
1941 metais, pirmosios per Šakius praėjusios vokiečių kareivių eilės nesustojo – sekė paskui bėgančius raudonarmiečius, tačiau po jų atėję saugumiečiai – gestapininkai, pradėjo persekioti ir šaudyti ne tik likusius komunistus, bet ir vietinius, čia gyvenusius žydus. Šakių seniūno pavaduotojas Alvydas Balaševičius, tardamas žodį apie to meto taikių gyventojų žudynes, pabrėžė, kad tų dienų įvykiai tiesiog nesuvokiami sveiku protu, juos sunku suprasti ir įvertinti ypač jaunajai kartai. Susirinkusiems moksleiviams – tai tarsi istorijos ir pilietiškumo pamoka.

Nors ant paminklo žydų genocido aukoms atminti sovietmečiu rašyta, kad 1941 metais šalia Šakių buvo sušaudyta 4 tūkst. miesto ir jo apylinkių gyventojų, tikslus nacių nužudytų žmonių skaičius iki šiol dar nežinomas. 1940 metų liepos mėnesį rašytiniuose dokumentuose užfiksuota, kad Šakių apskrityje gyveno 2756 žydai, iš jų mieste – 800. Tad, nesant duomenų, kad į Šakius buvo gabenami naikinti žydai iš kitų apskričių, vargu, ar Batiškių pamiškėje galėjo būti nužudyti 4 tūkst. Be to, yra duomenų, jog čia buvo nužudyta ir apie 20 lietuvių komjaunuolių ir komunistų.

Dokumentuose minima, kad Šakių klebonui su keliais parapijiečiais, užstojus persekiojamus žydus ir paprašius vokiečių palikti juos ramybėje, šie pasiūlė atsiteisti savo galvomis. Be to, yra išlikusių dokumentų, kad žydų tautybės vyrai ir vaikai, sulaukę 14 metų, buvo pradėti registruoti darbams, o po kurio laiko surinkti ir išvežti nežinoma kryptimi. Tad gestapininkams buvo telikę susidoroti tik su moterimis ir vaikais. Tiesa, po karo paaiškėjo, kad tik mažai žydų daliai pasisekė pasislėpti – juos, rizikuodami savo gyvybėmis, išgelbėjo Zanavykijos lietuviai.

Iki Antrojo pasaulinio karo Šakiuose, kuriuos savo raštuose Vincas Kudirka vadino „Žydpile“,  75 – 80 proc. visų gyventojų sudarė žydai. Labai kukliame Zanavykų krašto muziejaus ekspozicijos, skirtos mūsų miesto žydų gyvenimui prisiminti, stende „Žydų gyvenimo akimirkos“ - daugybė senų nuotraukų kopijų, iš kurių žvelgia žmonės net baisiausiame sapne nesapnavę tokio savo ir visos tautos likimo. Visa kas liko – tai kuklios žinios ir įrašai senuose dokumentuose, istorijos puslapiuose. Zanavykų krašto muziejaus specialistė etnografijai Rima Vasaitienė ateityje tikisi ją papildyti mūsų krašte gyvenusių žydų prisiminimais, o jei pavyktų ir senomis ikikarinėmis fotografijomis. Ji stebėjosi, kad šios, nors ir minimalistinės parodos, neaplankė nė vienas Šakių žydų tautybės gyventojas.

Šiandien Šakiuose gyvena vos keletas žydų: likę gyvi tuoj pat po žudynių išsikėlė. Kas į didesnius Lietuvos miestus, kas grįžo į Izraelį. Niekas seniai neprisimena nei „Žydpilės“, nei čia virusio įprastinio gyvenimo, tačiau aišku, kad žydų vienybė padėjo jiems nenutautėti, išlaikyti savo kalbą, papročius, gyvenant tarp kitų tautų ir neturint savo teritorijos.