Gintarė MARTINAITIENĖ

Ji – pievų angelas, gebantis išskirtinai ir jautriai nutapyti pievas, kuriose užuodi besiskleidžiančius žiedus, išgirsti ulbaujančius paukščius ir tiesiog pasineri į tą gamtos prieglobstį. O kur dar senosios bakūžės, prikeltos naujam gyvenimui... Taip, tai tautodailininkė Birutė Jakštienė, kuri praėjusį penktadienį pakvietė į savo darbų parodą, dvelkiančią pavasariu, naujomis spalvomis ir gaiva.

Nuotr. Nors daugelis tikino, jog B. Jakštienė tapydama sutepa itin daug dažų, ji sakė kitaip nemokanti – tik taip perteikiamas gamtos vaizdas, jausmas, garsas ar net kvapas...

Tikriausiai sunkiai išvardintume visus epitetus, išsakytus parodos atidarymo metu apie Birutę Jakštienę ir jos darbus. Vieni ją lygino su pievų angelu, kiti stebėjosi gebėjimu taip jautriai perteikti gamtos detales, trečius jos darbai įkvėpė eilėms ir iš atminties prikėlė tai vieną, tai kitą žinomo poeto posmą. „Tai gražiai mane augino /laukas, pieva, kelias, upė,/ tai gražiai už rankos vedė/ vasaros diena ilga. /Tai gražiai lingavo girios,/ uogų ir gegučių pilnos,/ tai gražiai saulutė leidos,/ atilsėlį nešdama“, - lietuvių dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais į autorę prabilo dailininkė Lolita Rūgytė. Ne vienas pripažino, kad Rotušėje eksponuojami Birutės darbai - pilni paukščių, žydinčių ar besiskleidžiančių žiedų – lyg atgaiva sielai ir prašymas, jog laukiamas pavasaris ateitų kuo greičiau.

 
Parodos autorė pasakojo, kad yra tokių darbų, kurie tapyti net dvejus metus. Tačiau ji tikino kitaip nemokanti – tepa dažų sluoksnį ant sluoksnio, kad drobėje būtų sutalpintas ne tik gamtos vaizdas, bet ir jausmas, garsas... „Skubu surinkti visas akimirkas, sutalpinti mažais lopinėliais drobėje, negalvojant apie taisykles – tapyti spontaniškai, veržliai, gaivališkai, kartu su pavasariu išsitaškyti jausmais, spalvom, žiedais... Prisiglausti prie atkampiai stūksančios bakūžės, tos senos pūtrelės... Jos langinės, pritaisytos prie žemėn susmegusių langelių, nušvinta kažkokiu stebuklu, sukeldamos nenusakomą graudumą ir švelnų ilgesį, tarsi „amžinos Kalėdos“ apsigyventų širdyje“, - apie savo darbus pasakojo B. Jakštienė, dėkodama ne tik nuolatiniams parodų lankytojams, artimiesiems, bet ir Lietuvos gamtai. Ji teigė, kad jei ne išskirtinis šalies ir mūsų krašto gamtovaizdis, tiesiog nebūtų ir jos. Norėdama visa tai įprasminti moteris tiesiog susirankioja teptukus, dažus ir ilgam išnyksta iš šio pasaulio... O grįžusi dovanoja jausmingu pavasariu, gamtos vaizdiniais persiskverbusius darbus. Tuo, kaip pripažino parodos lankytojai, ji ir yra išskirtinė. Tiesiog pievų, sodų, augalų ir senų trobesių tapytoja.

Išskirtinė ji ir tuo, kad parodos atidarymo proga surengė loteriją, kurioje lankytojai galėjo laimėti jos tapytą paveikslą. Ši laimė nusišypsojo tautodailininkui Gediminui Jėčiui. Rankose laikydamas nutapytas ant šakos tupinčias sniegenas jis juokavo: „Pavydėkit, nes tikrai nesitikėjau“. Pati B. Jakštienė pripažino, kad surengti tokią atrakciją sumanė atsitiktinai, tačiau visuomet susimąstydavo apie tai, kaip galėtų atsidėkoti ar dalį savęs padovanoti tiems, kurie apsilanko parodose. „Aš tiek gėlių gaunu, tiek gražių žodžių išgirstu, tad ir pati norėjau kažką padovanoti. Galėjau taip ir anksčiau sugalvoti“, - apie savo sumanymą pasakojo tautodailininkė.