Asta GVILDIENĖ

Balandžio 12 dieną Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje vyko jau trečioji tradicinė dvasingumo ugdymo konferencija „Gamta – lietuvio namai“. Šį kartą ji ir penktosios tarptautinės mokslinės konferencijos „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“ dalis, kuria buvo siekiama atskleisti žmogaus santykio su gamta ir aplinka ypatybes bei koregavimo galimybes, analizuojant pokyčius visuomenėje ir mokykloje.  

Nuotr. Lietuvos edukologijos universiteto profesorius L.Klimka savo iškalbingumu ir lietuvio pasaulėjautos išaukštinimu sugebėjo prikaustyti visų konferencijos dalyvių dėmesį.

Praėjusiais mokslo metais gimnazijoje buvo surengta antroji tokio pobūdžio konferencija „Menų įtaka jauno žmogaus ugdymui“, kur buvo išsakytos ir jaunų žmonių, ir žinomų profesorių mintys apie  menus bei jų įtaką asmenybės tobulėjimui. Taip pat daug kalbėta apie tai, kokią vietą kiekvieno iš mūsų gyvenime užima kūrybiškumas ir jį ugdantis mokytojas.

Šiemet gausiam rajono bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių ir mokytojų būriui  buvo pateikta daugybė galimybių mokytis matyti, girdėti, branginti ir jausti lietuvio namus – mūsų gamtą, kuri nuo seniausių laikų jį glaudė, saugojo ir maitino.  Kaip įprasta, konferenciją savo pranešimu „Gamtojauta – gyvenamosios aplinkos įprasminimo ir sudvasinimo būdas“ pradėjo šių renginių sumanytojas ir vienas iš organizatorių - Lukšių Vinco Grybo gimnazijos pirmosios laidos auklėtinis, profesorius, habilituotas filosofijos mokslų daktaras Juozas Mureika.

 
Pratęsdamas mintį apie aplinkos sudvasinimą Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius, kunigas Artūras Sederevičius perskaitė savotišką pamokslą apie Viešpaties pavedimą žmogui globoti gamtą. Jis pabrėžė, kad šiandien ji jau šaukiasi pagalbos ir žmogus privalo išgirsti šį šauksmą.  Pasak kunigo, gyvenimo kelionė tęsiasi ir mes privalome toje kelionėje tapti bendrakeleiviais.

Vartotojiško gyvenimo būdo poveikius aplinkai akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto doktorantas Andrius Niaura, apie žmogaus kišimosi į gamtą poveikį pasakojo Šilagirio girininkijos girininko pavaduotojas Gintautas Juškaitis – žmogus, geriausiai jaučiantis gamtą ir kasdien gyvenantis joje. Prisiliesdama prie gamtos vaizdavimo lietuvių literatūroje, ją ekokritikos aspektu nagrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė, daktarė Indrė Žakevičienė.

Visus konferencijos dalyvius savo iškalbingumu ir mintimis sužavėjo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, žymus fizikas ir gamtos mokslų daktaras, etnologas bei mokslo istorikas Libertas Klimka, šiandien tapęs naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininku mūsų šalyje. Pasak jo, kiekviena karta turi atlikti savo misiją Žemėje, todėl santykiuose su gamta reikėtų laikytis vienos paprastos taisyklės – kaip radome, taip ir turime palikti. Profesorius iškėlė labai aktualų klausimą, į kurį vis dar neatranda atsakymo: kodėl žmogus, mylėdamas gamtą, šiandien joje palieka savo šiukšles?

Nuo seno lietuvio ryšys su gamta buvo be galo artimas ir harmoningas, miškas visada jį priglausdavo, apsaugodavo, pamaitindavo. „Šiandien ši prarasta harmonija mus išbalansuoja kaip asmenybes, - tvirtino L.Klimka. – Mūsų protėviai lietėsi prie medžio norėdami išgyti, pasisemti energijos, prašydami, kad išsipildytų jų svajonės. Be to, ir patys didžiausi stebuklai -  šventųjų apsireiškimai įvyko pačiose gražiausiose Lietuvos vietose. Prie medžių besimeldžiantys žmonės pastebėjo, kad čia Dievas išklauso jų maldas.“ Artumo gamtai išraišką šiandien galime pamatyti prie kelio stovinčiuose koplytstulpiuose, Viešpaties garbinimui skirtuose altoriuose, padarytuose iš medžio šakų, paprastų kaimo kalvių, turinčių nepaprastą vidinį grožio ir gamtos suvokimą, sukurtuose kryžiuose. Pasak profesoriaus, įgimtas pasąmonės ir protėvių šauksmas traukia mus atgal į gamtą. Ir šitam kvietimui mes negalime atsispirti.

Apie mokinių kūryboje išreikštą gamtos pajautą kalbėjo Kybartų „Saulės“ progimnazijos lietuvių kalbos ir etikos mokytoja Vilija Žalienė. Jos teigimu, lietuvių kalba yra kalba mintimis, o mintys – pati didžiausia paslaptis, kuri reali, materiali ir bet kada gali įsikūnyti. Tai šiandien jau įrodyta mokslininkų. V.Žalienė džiaugiasi, kad jos pamokose pamirštama, kas yra mokiniai, o kas mokytojai, kad vyksta abipusis bendradarbiavimas ir sielų atsivėrimas. „Nuostabu, kad mano mokiniai suvokia, jog jų viduje gyvena dvasia“, - žavėjosi mokytoja, cituodama jų nepaprastas mintis. Iš tiesų, jei norime išvysti grožį, reikia šviesos ir ši šviesa turi būti mumyse...

Konferenciją užbaigė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivių sukurtos fotografijos ir eilės – „Per mano širdį ėjo tas peizažas ir atsispaudė mano atminty...“ (J.Marcinkevičius). Didžiausių ovacijų čia sulaukė Ievos Dovydės mintys tema „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“ (J.V.Gėtė). Rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rima Rauktienė ypač gyrė jos nepaprastai subtilų grožio pajautimą ir dėkojo už pamoką, kaip kiekvienas turime matyti mus supančią aplinką.

Beje, garbūs konferencijos svečiai – Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai pastebėjo, kad Lukšių Vinco Grybo gimnazija yra išskirtinė mokykla, nes joje ypač daug dėmesio skiriama dvasingumo ugdymui. Kiekvienais metais čia rengiamos tradicinės konferencijos mūsų rajono jaunimą uždegančios savo išmintimi, dvasingumu ir kūrybiškumu bei skatinančios nuolat tobulėti.