Giedrė PLEČKAITYTĖ

Iš Kudirkos Naumiesčio krašto kilęs, bet dabar Marijampolėje šaknis įleidęs rašytojas Algimantas Stanaitis yra žmogus, mąstantis apie kitą žmogų, jo jausmus, poelgius, mąstyseną. Per visą gyvenimą sukauptos žinios apie žmogaus išgyvenimus, potyrius liejasi viena po kitos išleidžiamose knygose. Per pastarąjį dešimtmetį kūrėjas baigia rašyti keturioliktąją knygą. Visos jos skirtos žmogaus kaip individualios asmenybės suvokimui, jo esybės paslapties supratimui.

Nuotr. A. Stanaitis sako, jog kiekvienas žmogus klysta, todėl netiesa, kad yra žmonių, kurie niekada dėl nieko gyvenime nesigaili.

Žmogų pažinti - sudėtinga

Aštuoniasdešimties metų jubiliejų šiemet atšventęs buvęs Kudirkos Naumiesčio krašto gyventojas A. Stanaitis visą savo gyvenimą siejo su kūryba. Per netrumpą savo gyvenimą jis baigia rašyti jau šešioliktąją knygą, skirtą vadovaujančias pareigas užimantiems žmonėms. Nustebsite sužinoję, jog net trylika jų dienos šviesą išvydo kiek daugiau nei per pastarąjį dešimtmetį. Visos jos skirtos žmogui. Kodėl gvildenama žmogaus elgsena, iš kur atsirado įkvėpimas apie tai rašyti? „Dar būdamas vaiku ir eidamas į pradinę mokyklą domėjausi žmonėmis. Aš mamos prisispyręs klausinėdavau, kodėl vieni žmonės verkia, kiti pyksta, kodėl atsiranda tokių, kurie vagia, kurie myli ar nemyli vaikų. Mane domino žmogaus vidus. Kiek sugebėdavo, į klausimus atsakydavo mama. Kartą likęs nepatenkintas jos atsakymu, nedrąsiai kreipiausi į mokytoją. Ji atsakė, jog per visus mokytojavimo metus esu pirmas vaikas, kuris to klausia“,- atviravo rašytojas. Taigi A. Stanaitis visą gyvenimą nuolat domėjosi psichologija, logika, filosofija. Mokydamasis universitete jis lankė papildomas psichologijos paskaitas. „Naudodamasis proga, išstudijavau ir susikonspektavau visus universiteto ir Martyno Mažvydo bibliotekos vadovėlius apie psichologiją“, - pridūrė atviromis akimis į gyvenimą žiūrintis rašytojas. Išleidus pirmąją knygą „Žmogui reikia žmogaus“ jam atrodė, jog jau viską žino apie žmogų ir visas jo problemas išsprendė. Tačiau besigilinant į žmogaus vidų, vis daugiau iškyla neaiškumų ir tenka įsitikinti, kad žmogus be galo sudėtingas ir jį iki galo suprasti niekas nepajėgia. „Aš stengiuosi suprasti kiekvieną žmogų, bet negaliu pasakyti, kad suprantu. Rodos, žmogų pažįstu, bet, žiūrėk, jis pasielgia kaip nors ne taip. Tenka akis išversti ir pasakyti: „Negi tu taip gali pasakyti ir pasielgti“. Juk žmogus vienose aplinkybėse gali pasielgti vienaip, kitose kitaip ir net pats nesuvoki, kad taip gali pasielgti“,- sakė rašytojas A. Stanaitis. Daug žinių apie žmogaus sielą turintis rašytojas, paklaustas, ar yra atlaidus kito žmogaus klaidoms, atsakė: „Atleidžiu aš ir dideles niekšybes padariusiam, bet akies jau ant jo neturiu“.

 
Televizija žlugdo šiandieninį žmogų?

Bendraudama su rašytoju negaliu nepasiteirauti, kokį jis šiandien regi žmogų? „Šiandieninis žmogus man kelia didelių rūpesčių. Esu kategoriškai prieš jaunimui lipdomą vieną etikėtę, nes žinau daug pavyzdžių apie puikų jaunimą. Žinoma, yra ir blogo jaunimo, bet dėl to aš jų nekaltinu. Aš kaltinu tėvus, kurie asocialūs, kurie girtuokliauja, žiauriai elgiasi su vaikais. Ir labiausiai kaltinu televiziją. Kiek ji pridaro blogo augantiems vaikams – tai siaubas apima“, - kalbėjo A. Stanaitis. Jis apgailestavo, kad televizijoje neliko senosios animacijos filmukų, kurie neretai ašarą išspausdavo ir turėjo puikų auklėjamąjį poveikį. „Dabartinėje televizijoje apstu pajuokos, įžeidinėjimų, nepagarbos. Tikrai turėtų susirūpinti Radijo ir televizijos komitetas ir laidų vedėjai, juk informaciją galima pateigti subtiliau ir švelniau“,- pastebėjimais dalijosi rašytojas. Apskritai televizija į blogąją pusę riedėti pradėjo būtent nuo Nepriklausomybės atgavimo. Tad, kas tai lėmė? Anot pašnekovo, taip atsitiko tik dėl to, kad žmogus atgavo laisvę ir nežino, ką su ja daryti, kaip su ja elgtis. „Mes nemokame elgtis su laisve, kuri taip sunkiai iškovota“,- sakė pašnekovas. Žinoma, Lietuvos atžaloms būtina skiepyti tiek šeimose, tiek mokyklose laisvės svarbą, reikšmę. Būtina suprasti, kad laisvę reikia branginti, ji suteikia ne tik teises, bet ir pareigas. Todėl, pasak pašnekovo, laisvę reikia pateisinti, kad įrodytume, jog ji tikrai verta pagarbos, mūsų pasišventimo, patriotiškumo.

Kaip manote, ko reikia šiuolaikiniam žmogui, kad jis nebūtų paviršutiniškas, bet mąstytų? „Būtina, kad žmogus pradėtų mąstyti, pradėtų kurti. Pavyzdžiui, laida „Tūkstantmečio vaikai“ išties labai daug gero duoda jaunajai kartai. Pažiūrėkite, kiek daug talentingų vaikų, kiek jie daug visko žino. Aš stebiuosi jais. Manau, kad tai ir yra kelias į mąstymą“, - teigė A. Stanaitis.

Penktadienį Kudirkos Naumiestyje viešėjęs rašytojas kraštiečiams atvežė pristatyti pačią naujausią savo kūrybą. Knygoje „Pagalvok ir susimąstyk, mielas žmogau“ rašytojas iškėlė tėvo ir vyro vaidmenį mūsų visuomenėje. Jo nuomone, tėvui – vyrui pas mus skiriama per mažai dėmesio. Juk jis atlieka didžiulį vaidmenį vaiko vystymesi. Knygelė „Viskam savas laikas“ rašytojas ragina pamąstyti apie tai, kad norime ar nenorime, bet mes gimstame ir mirštame. „Laikas mums atkreipti dėmesį į praeitį, gerai ją išstudijuoti bei suprasti, ką mes galime iš jos pasiimti. Reikia įsigilinti į tradicijas, papročius, kad visa tai galėtume pritaikyti dabartiniame gyvenime. Laikas pamąstyti apie dabartį. Ir ne tik gyventi dabartimi, bet ir pamąstyti, ar mes einame teisingu keliu, ar nenusukome kažkur į šoną“,- mintimis dalijosi A. Stanaitis.

Gyvenime svarbiausia ne materialiniai turtai, bet sukaupta patirtis, žmogaus įgytos žinios, kurios įprasmina ateitį. Kad ji būtų prasminga, anot rašytojo, būtina susimąstyti, ką mes perduosime savo atžaloms. Tai yra pats svarbiausias dalykas ateičiai. „Nesvarbu, ar mes vaikams paliksime namą, pinigų. Svarbiausia juos paruošti ateičiai, paskatinti jų sąmonę mąstyti. Galvojant apie ateitį, būtina mąstyti apie atžalų paruošimą gyvenimui“,- patariamai kalbėjo pašnekovas.

Gerą dešimtmetį vieną po kitos knygas leidžiantis rašytojas pripažįsta, jog būna dienų, kai mintys tiesiog liete liejasi, bet pasitaiko, jog lyg kirviu nukirsta... Elegantiškas senjoras sako, kad energiją, miklumą jis paveldėjo iš savo tėvų. „Mano turima energija yra ir tėvų nuopelnas. Jie nuo mažų dienų mane lenkė prie darbo. Visą laiką dirbau, todėl nestingo nei rankos, nei kojos. Darbas buvo mano kasdieninė mankšta“,- atviravo rašytojas. Jis džiaugėsi turėjęs dvasingus, nuoširdžius tėvus, mokėjusius, esant reikalui, ir subtiliai pabarti. „Dabar energijos labai daug duoda knygų rašymas. Pastebiu, jog nieko neveikiančių bendraamžių mąstymas jau skiriasi. Rašymas man neleidžia sustoti, reikia galvoti, kurti, nepasiduoti senatvei. Daug kas stebisi ir sako, kad aš suklastojau dokumentus, pasijauninau save“, - kalbėjo rašytojas. Šiandien A. Stanaitis yra laimingas žmogus, turintis šeimą, daug gerų draugų, nes žmogui reikia žmogaus.