Birželio 8 – 10 dienomis mūsų krašte viešėjo buvusių Gelgaudiškio dvaro šeimininkų Prūsijos baronų von Keudell palikuonys - von Hulsen giminės atstovai. Šakių evangelikų liuteronų klebono Virginijaus Kelerto kvietimu jie atvyko prisiliesti prie tų laikų, kai Gelgaudiškio valda, užimanti 22 000 margų žemės, priklausė net keturioms von Keudell kartoms. Paskutinieji savininkai Franz Frydrich von Keudell ir Marlene von Zanden buvo jų proseneliai.
Nuotr. Pirmą kartą Gelgaudiškio dvaro rūmus pamatę baronai von Hulsen žavėjosi naujam gyvenimui atgimusių patalpų puošnumu.
Dvarui priklausė iki mūsų dienų išlikęs 300 margų ploto parkas, šeimos koplyčia bei kapinės, šiandien vadinamos baronkapinėmis, kur palaidoti pirmieji dvarą valdę savininkai ir jų šeimos nariai. Be to, Franz Frydrich von Keudell šiandien žinomas kaip dviejų bažnyčių statytojas. Gelgaudiškyje, sudegus medinei bažnyčiai, pastatė mūrinę katalikų bažnyčią, ir Šakiuose – šiandieninę evangelikų liuteronų bažnyčią, kuriai Leopold von Keudell vėliau padovanojo šalia stovėjusią rezidenciją (šiandien įkurti Vaikų globos namai) ir parką.
Kai 1887 metais Gelgaudiškis perėjo į carinės Rusijos rankas, caras Aleksandras III išleido įsaką, draudžiantį užsieniečiams valdyti dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje. Tad Franz Frydrich von Keudell ne savo noru paliko gimtuosius namus. Jis buvo priverstas parduoti dvarą ir išvykti į Vokietiją. Kaip žinoma, vėliau už vieną milijoną rublių šį dvarą įsigijo grafas Medard Komar. Iš Gelgaudiškio rūmų parvežtos von Keudell giminės relikvijos, šeimos daiktai ir prisiminimai saugomi iki šių dienų ir perduodami iš kartos į kartą, kad šios nepamirštų savo kilmės ir šaknų.
Paskutinių Gelgaudiškio dvaro savininkų palikuonis Kraft Siegfried, Irmgard Anna (Ina) ir Hubertus von Hulsen, jų vaikus ir sutuoktinius į mūsų kraštą atvedė smalsumas ir nostalgija praeičiai bei didelis noras pamatyti tas vietas, kurioje savo įprastus gyvenimus nugyveno jų protėviai baronai von Keudell. Apžiūrėdami dvaro rūmus jie neslėpė susižavėjimo šūksnių, norėjo viską pamatyti, kad galėtų nubraukti užmaršties dulkes nuo nuostabaus grožio židinių, sienų lipdybos elementų, didžiulių veidrodžių, kurie galbūt galėjo šiandien būti jų nuosavybe. Anūkai, remdamiesi paliktu dvaro daiktų, piešinių ir paveikslų archyvu, galėjo palyginti, kaip dvaras atrodė jį valdant von Keudell giminei, ir kaip buvo pakeisti patys rūmai bei jų aplinka jį nupirkus grafams Komarams.
Baronai iš Vokietijos dar kartą turėjo progą peržiūrėti iki šių dienų sukauptą giminės archyvinę medžiagą, senuosius von Keudell laikų rankraščius, pamatyti geneologinius medžius, išgirsti tuos laikus menančias istorijas. Kraft Siegfried von Hulsen pasakojo, kad į šiaurinę rūmų pusę atsiverdavo vaizdas ne vienoje, o trijose vietose. Medžių šakos buvo išpjaustytos taip, kad rūmų gyventojai kairėje galėtų matyti bažnyčią, dešinėje – Vytėnų pilį, o per vidurį – grožėtis Nemuno slėniu. Pietinėje rūmų pusėje gėlynų ir sidabrinių klevų alėjos nebuvo – ten plytėjo didžiulė aikštė, kurioje prajodinėdavo žirgus, važinėdavosi su vežimaičiais. Paaiškėjo, kad unikaliąją sidabrinių klevų alėją pasodino grafai Komarai. Iki mūsų dienų išlikęs baronų von Keudell pageidavimu įrengtas parkas, apsodintas retais, atvežtiniais medžiais – juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis, vis dar akį džiuginanti paprastaisiais ir pilkaisiais kaštonais nusodinta alėja.
net 17 baronų von Hulsen šeimos atstovų sužavėjo ne tik galimybė pabuvoti mūsų krašte, kur likusios jų giminės šaknys, apsilankyti Gelgaudiškio apylinkėse ir kituose mūsų rajone išlikusiuose dvaruose, pasimelsti prie protėvių kapų ar pasivaikščioti apleisto parko takais, bet ir prie žvakių šviesos pavakarieniauti baigiamų restauruoti rūmų terasoje. Tokią nepamirštamą atrakciją jiems surengė evangelikų liuteronų klebonas V.Kelertas, gelgaudiškiečiai Edmundas Rinkevičius, Irena ir Vilhelm Haase, Birutė Navikienė bei „Vakarų užuovėjos“ savininkai Rita ir Rimvydas Puidokai. Svečiai iš Lietuvos namo išsivežė ne tik istorinę jų protėvių laikus menančią dvasią, bet ir didelį norą čia vėl ir vėl sugrįžti.