Asta GVILDIENĖ

Gruodžio 14 dieną Griškabūdžio kultūros centre vyko menotyrininko, ilgamečio Klaipėdos universiteto menų fakulteto dėstytojo Petro Šmito gausiai iliustruotos knygos „Žodžiais ir vaizdais apie tautodailininką“ pristatymas. Vis labiau savo tapybos ir skulptūros darbais garsėjantis menininkas Audrius Kaukas, žymaus žurnalisto ir rašytojo Kosto Kauko sūnus, jau šešetą metų su šeima gyvena Bliuviškių kaime.

Nuotr. Knygos pristatyme dalyvavo trys Kaukų kartos (iš dešinės į kairę): Kostas, Audrius ir Lukas.

Piešia ir drožinėja nuo vaikystės

Pasak P.Šmito, ne veltui sakoma, kad žmogus gimsta kaip švarus popieriaus lapas ir jį sukuria kultūrinis laukas, kuriame jis gyvena. Audrius piešti ir drožinėti iš medžio pradėjo dar vaikystėje. „Meno gyslelę jis, matyt, paveldėjo iš savo tėvo žurnalisto ir rašytojo K.Kauko, - tvirtino klaipėdietis menotyrininkas. – Nors ir sakoma, kad menininkai truputėlį kitokie žmonės, tačiau gražūs tie jų apsigimimai...“ Kartu su tėvu žurnalistu, dirbusiu vieno Tauragės laikraščio redakcijoje, Audrius dažnai lankydavosi liaudies menininkų dirbtuvėse, parodose, muziejuose. Dar vaikas būdamas  domėjosi vyreniųjų darbais, lyg koks magnetas jį traukė dailės kūriniai. Baigęs aštuonias klases, jis mokėsi medžio apdirbimo specialybės profesinėje technikos mokykloje. Šiandien penkiasdešimties sulaukęs tautodailininkas rodo išsaugotus savo ankstyvuosius paveikslus – du tėvo portretus, tapytus dar mokantis Klaipėdos vaikų (dabar Adomo Brako) dailės mokykloje. Vėliau Audrius svajojo apie studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme  - jis buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje. Čia jis savo pomėgio neapleido – tapė peizažus ir tarnybos draugų portretus, o grįžęs visa savo esybe pasinėrė į tapybą ir medžio drožybą.

 
Tapyti ikonas mokėsi daug metų

„Dailę Audrius laiko šventa ir labai reikalinga žmonėms, - teigė jo tėvas. – Šimtai žmonių meldžiasi žiūrėdami į Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios altoriui kunigo užsakymu nutapytą paveikslą „Laiminantis Kristus“. Jaunam žmogui imtis tokio atsakingo darbo reikėjo ir drąsos, ir tikėjimo savo jėgomis. Vyresni dailininkai nedrįso, o gal prisibijojo ir tuometinės valdžios. Ko jau ko, o drąsos Audriui užteko. Tada jam buvo 27 -eri.“ Prieš keletą metų Kretingos vienuolyne dalyvavęs keliuose vienuolių pranciškonų kūrybiniuose seminaruose, Audrius be galo susižavėjo ikonų tapyba, kuri šiandien jo gyvenime užima ypač reikšmingą vietą. Jei kryžių iš medžio tautodailininkas gali per dešimt – dvylika valandų išdrožti, tai ikonos tapymas užtrunka nuo poros mėnesių iki pusmečio. „Tai amžinas transas. Amžina malda. Kiekvieną ikonos liniją reikia išjausti, - tvirtino Audrius. – Be ramybės ir tylos viduje prie šio darbo neprieisi. Kiekvienas potėpis – nešvarumų nuo sielos nuvalymas.“ Tapyti ikonas Audrių išmokė vienuolis Karlas Bertonini iš Italijos. Iš pradžių meistras jo prašė nugruntuoti lentelę, po kurio laiko - išskobti ertmę, kurioje buvo tapoma ikona ir tik po ketverių metų vienuolis leido man užkalti lenteles ant ikonos nugarinės dalies, - prisiminimais dalijosi menininkas. – Dar po keleto metų  jis leido man nupiešti pirmąją ikoną. Taip palaipsniui vienuolis mane priartino prie šio meno.Neįsivaizduojate, koks tai malonumas ir pasikrovimas.“
Pasak P.Šmito, anksčiau ikonas buvo leidžiama tapyti dailininkui vienuoliui, išgyvenusiam vienuolyne ne mažiau nei septynerius metus, kad suprastų stačiatikybę, jos įstatus, suvoktų Biblijos tekstus. Audrius ikonas tapo taip pat prisilaikydamas visų taisyklių ir reikalavimų. Čia savivaliauti nevalia, nes ikona yra tarytum Kristaus buvimo ir apsireiškimo vieta, kuriai reikia melstis. Dvasininkai tiki, kad kiekviena pašventinta ikona iš viso yra tikrų tikriausias stebuklas. Kol ikonos nėra pašventintos, tol jos nelaikomos ypatingais šventais paveikslais.

Mistiku save laikantis Audrius patikino, kad savo moterį (būsimą žmoną Astą) jis pirmiausiai susapnavo, o kai susitiko – jokių abejonių nekilo. Ir štai jau šešetą metų jis gyvena Bliuviškių kaime, kartu su žmona augina sūnų Luką. Mažosios Lietuvos vaikas įleido savo šaknis Suvalkijos žemėje (nors gimė Pagėgiuose, didžiąją gyvenimo dalį praleido Klaipėdos krašte). Čia jis palyginti per trumpą laiką sukūrė keletą monumentalių koplytstulpių, stogastulpių, gyvenviečių nuorodų, skulptūrėlių, gražiai įsiliejančių į Zanavykijos kraštovaizdį. „Kryžiai, Rūpintojėliai... Tai mūsų šalies pasididžiavimas ir išskirtinumas, - teigė K.Kaukas. - Kai vaikystėje eidavome į mokyklą, pakelėje sutikdavome kryžių. Likus maždaug dvidešimčiai metrų iki kryžiaus visi vaikai surimtėdavome, nustodavome išdykauti, praeidami pro kryžių sukalbėdavome Kristaus pagarbinimo maldelę ir tik tolėliau paėjėję vėl pradėdavome kalbėtis.  Toks poveikis buvo. Tokią pagarbą jautėme.“

Gyvendamas Bliuviškių kaime, tautodailininkas nepamiršo ir to, ko kažkada buvo išmokęs Klaipėdos profesinėje mokykloje. Iš ąžuolo medienos jis sukūrė griežto klasikinio stiliaus stalą su tekintomis kojomis. Miegamajam kambariui sukonstravo įdomų veidrodžio rėmą su lentynėlėmis ir staleliu. Paežerėlių Šventųjų Angelų Sargų bažnyčios (Kriūkų seniūnija) šventoriui jis sukūrė iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet, atidžiau pažvelgus, lenktų linijų, įdomios kompozicijos vartus ir vartelius iš ąžuolo. Vienoje Kauno moterų vienuolyno koplyčioje įrengė puikų medinį altorių. Pasak Audriaus, darbai geri ir gražūs išeina todėl, kad mediena Suvalkijoje gera, išskirtinė, kitur tik pagaliukai, pabandyk iš jų stalą ar koplytstulpį išdrožti.

„Knygos „Žodžiais ir darbais apie tautodailininką“ išleidimas buvo tėtės iniciatyva. Iki tol niekada negalėjau pagalvoti, kad kažkas rašys apie mane ir mano darbus. Ir dabar dar vis negaliu patikėti, - atviravo Audrius. – Už viską labiau aš bijau puikybės. Mane čia parodė tokį teigiamą, tokį gerą. Manau esu tėtės kūrybos projekcija. Kas skaitė jo knygas „Musei geriau“, „Musei vis dar geriau“, „Paskutinis kaifas“ viską supras... Tai yra labai galingas užtaisas.“ Iš tiesų ta nepaprasta, visa kurianti energija, sklinda ir iš Audriaus tapytų ikonų ir iš „prakalbinto“ medžio kūrinių.