baneris leidinys

siuikieneGiedrė PLEČKAITYTĖ

Praėjusį savaitgalį sostinėje nušurmuliavo milžiniško žmonių dėmesio sulaukusi tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Todėl šiomis dienomis viešumoje nestigo pačių įvairiausių diskusijų apie knygų vaidmenį mūsų gyvenime. Vienintelio Šakiuose veikiančio knygyno „Pegasas“ vadovė Odeta Šiuikienė sako, jog šakiečiai noriai perka knygas. Panašu, jog ir besiskverbiančios naujovės dar ilgai nepakeis skaitytojų noro rankose laikyti knygą.

Nuotr. Knygyno vadovė O. Šiuikienė pastebi, kad šakiečiai noriai renkasi lietuvių autorių knygas.  

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad net 31 proc. šalies gyventojų per pastaruosius kelerius metus nėra perskaitę nė vienos knygos. Rodos, šis faktas liudytų tai, kad lietuviai vis rečiau atsiverčia knygą, tuo pačiu rečiau apsilanko ir bibliotekose bei knygynuose. Šiomis dienomis nušurmuliavusi Vilniaus knygų mugė paskatino pasidomėti, koks šakiečių požiūris į naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą.
sakijaTikriausiai tik dabar Šakių folkloro ansamblis „Šakija“, atlaikęs tikrą Užgavėnių maratoną, gali lengviau atsipūsti. Kolektyvas, parengęs unikalią ir išskirtinę etnografinę programą, kviesdamas pavasarį, džiugino ne tik rajono gyventojus.

Nuotr. „Šakijos“ artistai visus džiugino ne tik įspūdingomis kaukėmis, bet ir unikalia etnografine programa.

Pasak kolektyvo vadovės Virginijos Snudaitienės, Užgavėnių programą su suvalkietiškomis dainomis, šokiais ir papročiais kolektyvas rengė tris mėnesius. Pirmiausiai „Šakija“ ją pristatė Rumšiškėse vykusioje Užgavėnių šventėje, vėliau Sintautuose, Sudarge ir Šakiuose. Bene geriausio įvertinimo šakiečiai susilaukė Rumšiškėse. Be to, iš 21 kolektyvo mūsų regioną atstovavo tik du - „Šakija“ ir „Lankupa“ iš Vilkaviškio. Mūsiškiams atiteko apdovanojimai už geriausias avino (Teresė Petrašiūnienė) ir velnio (Zita Endriukaitienė) kaukes. Be to, apdovanojimo sulaukė ir jauniausia šakiečių persirengėlė – devynmetė čigonaitė Jūratė Zybartaitė.

„Draugo“ inf.
salnaitieneGriškabūdietė Genutė Šalnaitienė pripažįsta, kad jaunystėje nuo mezgimo ir panašių rankdarbių net šlekta darydavosi, o dabar ji visų miestelio parodų dalyvė ir aktyvi bendruomenės narė, kurios gyvenimas tiesiog neatsiejamas nuo kultūros.

Nuotr. G. Šalnaitienė juokavo, kad po jos mirties kultūrininkai galės pasiimti jos paveikslus, o kol kas jie puošia pačios autorės namų sienas. Tiesa, griškabūdietė nevengia patinkančius darbus padovanoti ir savo draugėms.

„Mama sakydavo, kad va, tokia merga ir sau nė kojinių nusimegzt negali, o mane net pykindavo nuo tokių dalykų, šlekta darydavosi“, - prisimindama jaunystės dienas pasakojo G. Šalnaitienė, kurios darbų paroda neseniai puošė Zanavykų krašto muziejaus sienas. Vėliau ji sako visai atsitiktinai gavusi siūlų kamuoliuką, paėmusi į rankas mezgimo knygą ir taip prasidėjo jos kelias rankdarbių link. Dabar ji mezga pirštines, įvairiausias kojines, neria servetėles, paveikslus. Senjora prisiminė, kad kažkada Palangoje sutikta moteris net gatvėje teiravosi, ar nerta palaidinė, kurią dėvėjo Genutė, neparduodama. „Aišku, kad ne. Tai ką, aš paskui nuoga liksiu?“ - nestokodama humoro jausmo pasakojo griškabūdietė, dėkodama, kad tą bobą, tai yra ją, pagerbti susirinkome.  
Vasario 22 dieną Vilniuje įspūdingą gimtadienį pasitiko 1941 metų birželio 22 – 28 dienų sukilimo dalyvis, nusipelnęs Lietuvos aviatoriaus, dimisijos leitenantas Viktoras Ašmenskas, gimęs Šakių rajone.

Vilniaus rotušėje nuaidėjo iškilminga šventė, skirta 1912 metų vasario 19 dieną Šakių rajono Viliūšių kaime gimusiam ir garbingą 100-ąjį jubiliejų pasitikusiam V. Ašmenskui. Beveik visą gyvenimą Vilniuje pragyvenęs šimtametis šiomis dienomis sulaukė didelio respublikinės žiniasklaidos dėmesio. Puikią atmintį turintis V. Ašmenskas žurnalistams pasakojo savo gyvenimo istoriją bei linkėjo lietuviams būtų draugiškesniems vieni kitiems. Lietuvai nusipelniusį, elegantišką iš mūsų krašto kilusį sukaktuvininką sveikinimais pagerbė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys, profesorius Vytautas Landsbergis, kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas, generolas majoras Edvardas Mažeikis, Karinių oro pajėgų kariai.

V. Ašmenskas, 1924 metais baigęs Jankų pradžios mokyklą, įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, 1925 -1927 metais mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau baigė Aukštesniąją technikos mokyklą, Nidos sklandymo mokyklą, Lietuvos aeroklubo lakūnų kursus. Tarpukario laikotarpiu - 1935-1936 metais jis atliko karo prievolę Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalione, vėliau – Ginklavimo valdybos artilerijos dirbtuvėse. 1939 metais V. Ašmenskas išvyko stažuotis į Karo aviaciją, kur įvaldė lėktuvus ANBO-III, ANBO-V, ANBO-VI, „Fokker D.VII“, „Ansaldo A.120“. 1969 metais jis buvo išrinktas Aukštojo pilotažo, po ketverių metų – Parašiutinio sporto federacijos pirmininku. 1989-1992 metais jis buvo paskirtas Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi. Nuo 1992 metų V. Ašmenskas - Lietuvos aeroklubo garbės narys. Nuo 1994 iki 2000 metų jis buvo 1941 metų birželio 22 - 28 dienų sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės dimisijos leitenantas, Lietuvos aviacijos pradininkas, kovotojas už Lietuvos laisvę.

Už nuopelnus šaliai V. Ašmenskas yra gavęs pačius įvairiausius apdovanojimus: S. Dariaus ir S. Girėno medalį, Gedimino ordino I laipsnio medalį, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių, Atsargos karininkų sąjungos medalį.

„Draugo“ inf.
detalus_planasGiedrė PLEČKAITYTĖ

Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius atkreipė dėmesį į niekaip nepatvirtinamą Gelgaudiškio dvaro sodybos detalųjį planą. Esą šio plano tvirtinimui koją kiša VĮ „Šakių miškų urėdija“, nesutinkanti, kad į detalųjį planą įeinanti urėdijai priklausanti miško žemė turės keisti paskirtį. Tai, kaip žinia, ribotų ūkinę veiklą. Tačiau jau šiomis dienomis situacija pasikeitė kardinaliai.

Nuotr. Paveldosaugininką A. Milių neraminęs Gelgaudiškio dvaro sodybos detalusis planas bus patvirtintas jau artimiausiu metu.  

Nepatvirtina plano

Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vadovas A. Milius nuogąstauja, kad jau gana ilgai užsitęsė Gelgaudiškio dvaro sodybos detaliojo plano tvirtinimas. Tai patvirtino ir Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas. Pasak jo, 2010 metais šis planas buvo parengtas pagal Marijampolės apskrities viršininko administracijos užsakymą. Net 118 ha Gelgaudiškio dvaro sodybos teritoriją sudaro istorinė 85 ha ploto dvaro sodybos teritorija bei prie jos prijungta Pakalniškių kaimo gyvenamoji teritorija su šalia esančiais karjerais ir mišku, užimančiais 33 ha plotą. Pasak V. Girdausko, apskrities parengtame plane buvo numatytas vienas sklypas, kuris apima ir miesto, ir kaimo teritorijas. Taip nebuvo atskirta Gelgaudiškio miesto riba, turėjusi atskirti miesto ir kaimo teritorijas. „Dėl šios priežasties šio plano nebuvo galima teikti svarstyti rajono tarybai. Tai taip ir kabo nepatvirtintas“,- kalbėjo V. Girdauskas. Beje, pats planas kol kas priklauso Vidaus reikalų ministerijai.  
miseviciuteAsta GVILDIENĖ

Praėjusį penktadienį Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų studijų fakultete vyko antrojo respublikinio ekslibrisų konkurso laureatų apdovanojimo šventė ir ekslibrisų parodos atidarymas. Jame dalyvavo ir Šakių meno mokyklos Dailės skyriaus ketvirtos klasės moksleivė, Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos devintokė Aiva Misevičiūtė,  12-15 metų amžiaus grupėje tapusi laureate, bei jos mokytoja Lolita Rūgytė.

Nuotr. Aiva Misevičiūtė ir jos mokytoja Lolita Rūgytė džiaugėsi netikėta sėkme ekslibrisų konkurse.

Apie susidomėjimą menu ir kalbamės su Aiva, jau nuo mažens didelę aistrą puoselėjusia piešimui, nes tėvai mažajai dailininkei leido paišyti net ant kambario sienų... Į dailę mergaitė rimčiau pradėjo žiūrėti, kai prieš šešetą metų mama ją pirmą kartą atvedė į Meno mokyklą. Ten ir prasidėjo kelias meno link.

Šiandien paveikslus namuose Aiva piešia jau ne ant sienų... Jei anksčiau tapyba buvo tik mėgiamas laisvalaikio praleidimas, tai palaipsniui, jaunosios menininkės teigimu, tai tampa gyvenimo būdu. „Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be dailės, kasdieninių užsiėmimų meno mokykloje ar pomėgio piešti namuose“, - tikino Aiva, labiausiai mėgstanti tapyti peizažus.
uzgavenesVasario 21 dieną nušurmuliavo Užgavėnės – žiemos išvijimo diena, tradiciškai švenčiama likus 7 savaitėms  iki Šv.Velykų. Ta proga Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje Zanavykų krašto muziejaus specialistė etnografijai Rima Vasaitienė surengė Užgavėnių kaukių, kurias sukūrė jos vadovaujamo etnokultūros būrelio nariai,  parodėlę. Į ją buvo pakviesta ir mokykloje veikianti „Zanavykų mokyklėlė“.

Nuotr. Etnokultūros būrelio nariai ne tik surengė Užgavėnių kaukių parodą Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje, bet ir gerokai pašėlo.

R.Vasaitienė džiaugėsi, kad atgyja senosios tradicijos, kurių ištakos glūdi pagonybėje, šiandien glaudžiai susijusios ir su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Šv.Velykų. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, nesilinksminti ir laukti Prisikėlimo šventės.

Kadangi kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų, mokiniai etnokultūros būrelio užsiėmimų metu buvo mokomi pasidaryti jas patys. Užgavėnėms anksčiau buvo ruošiamasi lyg didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais rūbais, veidą paslėpti po kauke. „Ir ne tik todėl, kad niekas nepažintų, bet ir kad galėtų atsiriboti nuo šio ir dvasių pasaulio“, - pasakojo etnografijos specialistė, kviesdama persirengėlius eiti aplankyti savo kaimynų, draugų ar visai nepažįstamų žmonių, išsidūkti, sėkmės ir gerų metų palinkėti, padainuoti ir galų gale sniege išsivolioti.
skelcio_gimtinePraėjusių metų vasarą rašėme apie įsižiebusią viltį, jog Lietuvos saleziečių kongregacija pagaliau perims saleziečių vienuolijos pradininko mūsų šalyje, kunigo Antano Skelčio gimtinės Žalvėderių kaime (Žvirgždaičių seniūnija) išsaugojimą. Tačiau praėjusį mėnesį iš Vilniaus saleziečių namų atėjusi žinia paneigė bet kokią finansinės pagalbos galimybę šios jau griūvančios sodybos atstatymui.

Daugelį metų ieškantis pagalbos atstatyti žymaus dvasininko A.Skelčio gimtinės pastatus, dar 2005 metais įtrauktus į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jo sūnėnas vilkaviškietis Stanislovas Eugenijus Poniškaitis jau netenka vilties. Kunigas Alessandro Barelli savo laiške pabrėžė, kad neturi galimybės skirti finansavimo griūvančios sodybos išsaugojimui. „Priežastys yra dvi, - rašo jis. – neturiu pakankamai pinigų ir saleziečių nuostatai neleidžia mums finansuoti trečiųjų asmenų nekilnojamojo turto remonto.“ Todėl, aukštai įvertindamas S.E.Poniškaičio pastangas įamžinti kunigo A.Skelčio atminimą, palinkėjo stiprybės bei sveikatos ir toliau tęsti šią labai svarbią veiklą, tačiau jau be Lietuvos saleziečių pagalbos.

Pasak kunigo A.Skelčio sūnėno, jis tik dar kartą įsitikino, kad istorinės jo dėdės gimtosios sodybos išsaugojimas nėra aktualus nei valdžios, nei bažnyčios institucijoms, nei žydų bendruomenei. Savo jėgomis atstatyti griūvančių pastatų S.E.Poniškaitis neturi galimybės. Vien objektų tyrinėjimo darbai ir techninės dokumentacijos paruošimas siekia daugiau nei 30 tūkst. litų. „Tokių santaupų per visą savo gyvenimą neteko turėti, - kalbėjo jis. - Bėgant metams beliks tik parymoti prie sugriuvusios istorinės bakūžės, kaip toje pasakoje prie suskilusios geldos...“

„Draugo“ inf.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos