baneris leidinys

zypliu_atidarymasGiedrė PLEČKAITYTĖ

Po dešimtmetį vykusių intensyvių Zyplių dvaro ansamblio restauravimo darbų šį šeštadienį iškilmingai atvertos centrinių rūmų durys. Kultūros ir turizmo reikmėms pritaikytame kultūros paveldo objekte tikimasi dar intensyvesnės visuomeninės, meninės veiklos, kurios ir taip niekuomet čia nestigo. Centrinių rūmų atidarymo akimirką Lukšių seniūnas Vidas Cikana, užplūstas nė karto gyvenime dar nepatirtų jausmų, džiaugėsi naujai įkurtu laužu, kuris turės ilgai rusenti.   

Nuotr. Šeštadienį buvo atvertos restauruotų Zyplių dvaro centrinių rūmų durys. Rūmų atidarymo šventinis šurmulys tęsėsi dvi dienas.

Pastangos pasiteisino

Rugsėjo 22-osios rytą dailiai pasidabinusios dvaro damos šiltai sutiko kiekvieną svečią, atėjusį pasigrožėti restauruotais centriniais dvaro rūmais. Dvaro ansamblio, kurį sudaro 13 pastatų –  rūmai, dvi oficinos, kumetynai bei kiti paveldiniai dvaro pastatai, atstatymui prireikė ištiso dešimtmečio. Sakoma,  kad dvarai visais laikais buvo švietimo ir šalies pragyvenimo lygio rodiklis.
lelesRugsėjo 14 dieną Zanavykų krašto muziejuje atidaryta personalinė vilnietės Aldonos Stasiūnaitės -Pečiūrienės lėlių ir kompiuterinių piešinių paroda. Ją mūsų krašte pasitiko gausi ir įvairiaspalvė publika. Gyvos ir išraiškingos lėlių akys, kuriose atsispindėjo visi žmogiški jausmai, niekam neleido likti abejingais.

Nuotr.  A. Stasiūnaitės – Pečiūrienės sukurtos lėlės, be galo gyvomis ir išraiškingomis akimis, niekam neleido likti abejingais.

Parodą A. Stasiūnaitės - Pečiūrienės kūrybos eilėmis pristatė Zanavykų krašto muziejaus etnologė Rima Vasaitienė, kuri dėkojo autorei už galimybę išvysti jos sukurtas lėles ir pamatyti tokį pasaulį, kokį mato kuriantis žmogus. Parodos lankytojus labiausiai sužavėjo lėlės, kurioms niekas negalėjo likti abejingas. „Jos atrodo tokios tikros ir gyvos, kad rodos ims ir prakalbės arba sumirksės savo didelėmis ir be galo išraiškingomis akimis, kuriose atsispindi visi žmogiški jausmai -  ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir meilė.
rugyteRugsėjo 13 dieną Šakių rajono savivaldybės fojė buvo atidaryta visiems gerai žinomos dailininkės, pedagogės Lolitos Rūgytės darbų paroda „Jums“. Susirinkusieji galėjo grožėtis auksinio rudens spalvomis nutapytais darbais.

Nuotr. Lolita Rūgytė atviravo, kad labiausiai jai trūksta laiko, kurį galėtų skirti tapybai.

Po susirinkusiųjų sveikinimų Lolita Rūgytė pasakojo, kad įkūrus Meno skyrių atsirado ir dailė. Ji džiaugėsi ne tik esamais savo Šakių meno mokyklos auklėtiniais, bet jau ir išėjusiais, grakščiai teptuką valdančiais žmonėmis. Lolita buvo patenkinta, kad savo darbus galėjo parodyti visiems susirinkusiems. „Džiaugiuosi, jei nors vienas darbas kam patinka, smagu, jei mano kūrinys gali suteikti kam nors džiaugsmo, o jei bus liūdna, ateikit pažiūrėti parodą“, – kviesdama ne vieną kartą užsukti į parodą pasakojo Lolita. Dailininkė buvo dėkinga muzikinį foną sukūrusiems Agnei ir Nerijui, taip pat savo mamai už paramą ir palaikymą.

Visi susirinkusieji džiaugėsi, kad Lolita randa laiko ne tik savo auklėtiniams, bet ir sau, kai gali atsiriboti nuo visų savo kasdienių darbų ir atsiduoti kūrybai. Žinoma, kas geriau jei ne Lolitos auklėtinės gali papasakoti apie dailininkę kaip apie mokytoją. Auklėtinės žavėjosi mokytojos kūrybiškumu, eksperimentavimu, dideliu laiko skyrimu joms, nuolat spinduliuojančia šiluma.
Šių metų rugsėjo 7 dieną buvo paminėtas Šakių miškų urėdijos 55-erių metų įkūrimo jubiliejus bei Miškininko diena. Šventėje dalyvavo ne tik esami urėdijos darbuotojai, bet ir gausus buvusių urėdijos miškininkų būrys – ilgametis miškų urėdas Ksaveras Vaičiūnas, Klevinių girininkijos girininkas Stanislovas Šimoliūnas, vyr. inžinierius Dionyzas Ruočkus, Šakių girininkijos eigulys Vytautas Čebanauskas ir kiti.

Šiemet VĮ Šakių miškų urėdijai, vadovaujamai urėdo Sigito Tamošaičio, sukako 55-eri metai. Urėdija buvo įkurta 1957 m. sausio 1 dieną. Rajone, minint Miškininko dieną, buvo prisimintas ir šis gražus jubiliejus. Urėdas S. Tamošaitis padėkojo visiems susirinkusiesiems už jų indėlį saugant ir prižiūrint miškus. Pasak urėdo,  minimas jubiliejus yra gražus ilgo ir prasmingo miškininkų darbo įvertinimas, tačiau šiuos 55-erius metus palyginus su medžio metais, su miškais, kurie Suvalkijos kraštuose žaliuoja jau šimtmečiais, tai tėra nedidelė laiko atkarpa. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose minima, kad tuo metu Suvalkijos miškingumas buvo net 80 procentų. 1827 metais krašto miškai jau buvo suskirstyti į girininkijas, kurioms vadovavo vyresnieji girininkai. „Kita vertus, palyginus su žmogaus metais - 55-eri metai yra branda. Ne vienas miškininkas urėdijai ir miškui atidavė visą savo gyvenimą išdirbdami joje keturiasdešimt ir daugiau metų. Jie miškui paaukojo gražiausius savo gyvenimo metus. Tik tokių žmonių dėka ir minime urėdijos jubiliejų“,- teigė S. Tamošaitis. Šventės metu Generalinės miškų urėdijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“ buvo įteiktas Šilagirio girininkijos girininkui Jonui Steponavičiui. Generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko padėkos raštai už nuoširdų ir sąžiningą darbą urėdijos labui buvo įteikti vyriausiajam inžinieriui Gintarui Bacevičiui, Klevinių girininkijos girininkui Mindaugui Jankauskui, Baltkojų girininkijos girininkui Raimondui Tamašauskui, Sutkų girininkijos eiguliui Egidijui Sutkui, vairuotojui Rimantui Senkai. Šakių miškų urėdas S. Tamošaitis padėkos raštus įteikė ilgamečiam urėdijos darbuotojui Vidui Petrui Jokūbauskui ir Gelgaudiškio girininkijos girininko pavaduotojui Mantvydui Maciukevičiui, trečią kvalifikacinę girininko klasę suteikė Lekėčių girininkijos girininkui Žydrūnui Kupstaičiui bei Sutkų girininkijos girininkui Antanui Ižganaičiui.

„Draugo“ inf.
turcinaiAsta GVILDIENĖ

Rugsėjo 13 dieną negausi Turčinų kaimo bendruomenė susirinko paminėti 87 – ųjų kraštiečio  literato, teisininko, politinio bei visuomenės veikėjo Justino Zubricko mirties metinių. Turčinų seniūnaitis Pranas Kuncaitis apgailestavo, kad šis iškilus mūsų krašto žmogus, dirbęs ketvirtajame Lietuvos ministrų kabinete, šiandien yra pamirštas ir Amerikoje labiau gerbiamas nei Lietuvoje.

Nuotr. Turčinų seniūnaitis P.Kuncaitis, vykdydamas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos N.Manikienės prašymą, pagerbė  Turčinuose gimusio literato, politinio ir visuomenės veikėjo J.Zubricko  atminimą.

Labiau vertinamas Amerikoje

Pasak P.Kuncaičio, labai norėtųsi gimtuosiuose J.Zubricko Turčinuose jo atminimui pastatyti gražų paminklinį akmenį ir ateinančioms kartoms palikti nepamirštą pėdsaką apie šį iškilų Lietuvos ir mūsų rajono žmogų. Iš tiesų, kai kiti žymūs mūsų krašto veikėjai aukštinami skulptūrose ir jiems pastatytas ne vienas paminklinis akmuo net keliose rajono vietovėse, šiam šviesuoliui atminti seniūnaičio pastangomis šiandien pastatytas viso labo tik blokinis, rudeninėmis gėlėmis apsodintas keturkampis vazonas. P.Kuncaitis neslėpė nuoskaudos, kad ir paminklas Kudirkos Naumiesčio kapinėse, kur Amžinojo poilsio atgulė J.Zubrickas, atvežtas iš Amerikos, o ne lietuvių pastatytas. „Įdomus dalykas. Išeitų Amerikoje mūsų literatas, politinis ir visuomenės veikėjas, besivadinęs Tirčiniškio slapyvardžiu, buvo garsus žmogus. Ten jį labiau atsimena ir vertina nei Lietuvoje ar jo gimtajame krašte“, - apgailestavo P.Kuncaitis.
zurnalistai_dvarasAntradienį rajone lankėsi grupė šalies žurnalistų ir redaktorių. Jie aplankė Zyplių ir Gelgaudiškio dvarus, domėjosi, kaip vyksta šių dvarų atstatymo darbai, su kokiomis problemomis susiduria projektų įgyvendintojai.

Šią pažintinę kelionę organizavo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra, kurios tikslas buvo parodyti žiniasklaidos atstovams agentūros administruojamus, o projektų vykdytojų įgyvendinamus projektus ES struktūrinių fondų lėšų parama. Svečius lydėjo rajono meras Juozas Bertašius, savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas, Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė. Apie Zyplių dvarą pasakojo Lukšių seniūnas Vidas Cikana, su Gelgaudiškio dvaru svečius supažindino miestelio bendruomenės centro pirmininkas Edgaras Pilypaitis.   

„Draugo“ inf.
mockeliunieneSandra JUŠKAITĖ

Rugsėjo 14 dieną Zyplių dvare vyko išskirtinė Ritos Mockeliūnienės šventė. Tai tautodailės darbų paroda, poezijos knygos pristatymas ir jos penkiasdešimties metų jubiliejus. Į balta spalvą išpuoštas arklides rinkosi Ritos Mockeliūnienės patys mylimiausi ir artimiausi šeimos nariai, giminės, draugai ir bičiuliai.

Nuotr. Vakaro metu buvo pristatyta trečioji R. Mockeliūnienės miniatiūrų, eilėraščių ir esė knyga „Po balta vidudienio saule“.

Šventė prasidėjo vakaro vedėjos Violetos Simanavičienės ir Remigijaus Poderio atliekama daina. Buvo galima pastebėti, kad susirinkusieji šventės pradžioje dažnai dairėsi ieškodami šventės kaltininkės Ritos, kuri, atrodė, paslaptingai neskubėjo pasirodyti.

Tačiau visas paslaptingumas tuojau pat dingo, kai iš už sėdinčiųjų nugarų, vyro vedina, pasipuošusi balta suknele, žengė Rita. Vaizdas, kai visi atsistoję plojo, priminė vestuves.
svabas2Sandra JUŠKAITĖ

Rytoj, rugsėjo 15 dieną, gražų 70-ąjį jubiliejų švęs Kriūkų ambulatorijos vyriausiasis gydytojas Mečislovas Švabas. Juokaudamas jis sako, kad šis jubiliejus išskirtinis tuo, kad pamatęs ribojamo 70 greičio ženklą, jis bus įpareigotas neviršyti šio greičio.

Nuotr. Per visą gyvenimą dalyvavęs įvairiose veiklose, dabar Mečislovas Švabas džiaugėsi puikia žmona, užaugintais sūnumis, patinkančiu darbu, bet vis dar susimąsto, kad žmonėms buvo negeras.

Norėjo būti archeologu, o tapo gydytoju

Mečislovą Švabą jaunystėje traukė literatūra, istorija, kaip jis pats sako, buvo filosofas, o jaunystės svajonė – tapti archeologu taip ir neišsipildė. Tuo metu buvo gūdūs okupacijos laikai, todėl norint įstoti mokytis į svajonių profesijas, reikėjo būti komjaunuoliu, o jis toks nebuvo. Gimęs Vilkaviškio rajone, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Kaune. Medicina M. Švabas susidomėjo atsitiktinai, kai jo draugas pakvietė kartu eiti į medicinos institutą, kuriame šis turėjo atidirbti už laiku neatsiskaitytus darbus. Draugas pradėjo skrosti lavoną, imti po vieną organą ir rodyti Mečislovui, o kadangi jis buvo filosofas, tai įžvelgė ypatingų sąsajų tarp gyvo ir negyvo žmogaus. Galiausiai, pradėjęs mokytis anatomijos, Mečislovas po metų mokslų buvo paimtas į kariuomenę, o kai grįžo, viską, ką buvo išmokęs, jau buvo pamiršęs. Bet didelio noro dėka mokslai buvo baigti ir tada Mečislovui kilo idėja vykti į Trakų kraštą skleisti lietuvybę. „Su žmonele pagalvojome, kaip bus gerai gyventi gražiame krašte ir su lenkais kalbėti lietuviškai“, – prisimindamas pasakojo M. Švabas. Nors chirurgo darbas buvo siūlomas Trakuose ir Lentvaryje, Mečislovas vis tik grįžo dirbti į Kauną. Per ketverius metus susilaukė dviejų sūnų, o esant sunkioms gyvenimo sąlygoms buvo sunku susirasti butą. „Darbe aš buvau reikalingas kaip juodadarbis, nuolatinis asistentas, vėžinių palatų gydytojas, tačiau toks darbas mane tik užgrūdino“, – apie sunkią darbo pradžią kalbėjo Mečislovas. Sulaukęs šeimos priekaištų, dėl nenoro likti Kaune ir kilus idėjai apsigyventi atostogų metu lankomuose Kriūkuose, ilgai negalvojęs su šeima persikėlė į šiuo metu ypač dievinamą Kriūkų miestelį, kur apsigyvenęs gavo dukart geriau apmokamą šeimos gydytojo darbą.

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos