Kai soduose noksta obuoliai, laukuose gelsvuoja rugių varpos, pievose griežia žiogai, į kalbininko Jono Jablonskio tėviškę Rygiškių kaime suguža teatro mėgėjai. ŠiųmeteTeatrų švente baigėsi jau antri metai vykstantis Griškabūdžio kultūros centro projektas „Vasara Jono Jablonskio tėviškėje“.

Dešimtmetį švenčiantis Čekauskų etnografijos muziejus – tikras kultūros ir Šakių krašto istorijos sergėtojas. Tad rugpjūčio 9 d. Lekėčiuose rinkosi „jubiliato“ bičiuliai ir svečiai. Muziejaus įkūrėjo Ginto Čekausko sodybos kieme sukosi šokėjų poros, skambėjo kapelos muzika, sode kaukšėjo kalvio kūjis, buvo žiedžiamas molis ir veriami šiaudų sodai.

Aštuonios statinės aukso arba aštuoni milijonai auksinų – tokia XVII amžiaus investicija į Pažaislio kamandulių vienuolyną! Iš tiesų tikslios sumos, kiek išleista vienuolyno statyboms, niekas ir po šiai dienai nežino. Šiandien žvelgiant į Pažaislio šedevrą nublanksta visas pasaulio auksas, visi milijonai...

Atokiame miške, ant Pažaislio kalno pastatytas sakralinis kompleksas – vienas gražiausių brandžiojo baroko perlų ir pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės bei Rytų Europoje. Didiko pasirinkta vieta tais laikais sukėlė daugybę spėlionių ir apipynė vienuolyną įvairiausiomis legendomis. Pasakojama, kad kancleris, išvargintas karų, niokojusių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sumanė pastatyti šventovę ramioje vietoje. Taip tikėdamasis, kad vienuoliai savo maldomis išprašys Dievo malonės ir pagaliau įsiviešpataus taika. 1660 m. LDK kancleris raštu kreipėsi į Kamandulių ordino vyresnybę Romoje, pasižadėdamas finansuoti bažnyčios ir vienuolyno statybas. Netrukus gavęs aukščiausių bažnyčios vadovų sutikimą ir palaiminimą, su dviem Krokuvos Bielianų kamandulių vienuoliais ir architektu išsirinko nuostabiai vaizdingą miško vietovę netoli Kauno – Pažaislį. Nupirkęs ją iš Kauno žemės teisėjo Samuelio Oborskio pavadino Ramybės-Taikos kalnu (Mons Pacis). Nenusakomo grožio įspūdingąjį sakralinį šedevrą kūrė geriausi bei garsiausi Italijos menininkai. Apie ansamblio grožį ir prabangą sklido garsas per visą šalį ir už užjūrio, jo statyboms sunaudota daugiausiai marmuro.

Rugpjūčio 9 dieną pakviestas patyriminio seminaro organizatorės Jūratės Arštikaitienės į Šakius buvo atvykęs teatro ir kino aktorius Leonardas Pobedonoscevas, kuris vedė renginį su Sakralinėmis Balio (Indonezijos) kaukėmis. Balyje vyras susipažino su mokytoju Per Brahe (Mr. Topeng), kuris jam padėto atrasti ryšį tarp Michailo Čechovo aktorinės sistemos ir hindu kultūros – Balio salos kaukių ir tradicinių šokių.

Nors ištisus metus į Kidulius užsuka turistai, o renginiai laisvalaikio salėje džiugina ne tik vietinius, dvaras visu gražumu visuomenei atsiveria tik tą vieną savaitgalį metuose ir nuodėmė būtų tai praleisti tiems, kurie mėgaujasi dvariška kultūra. Organizatoriai kviečia prisiminti 19-ojo amžiaus puotas užmiesčio dvaruose ir puoselėja seniai pamirštas tradicijas, kur reikšmingas gali būti kiekvienas šokis, kiekvienas vėduoklės mostas ar šachmatų partija. Šiuolaikiška dvaro kultūros interpretacija užsiima Šakių kultūros centro Kidulių laisvalaikio salės darbuotojai, savanoriai, aktyvūs bendruomenės nariai ir kiekvienas, kuris tampa šventės dalimi, o ne pasyviu stebėtoju.

Rugpjūčio 8 d. pasipuošę Jankai (Kazlų Rūdos sav.) pasitiko svečius ir kraštiečius, sugužėjusius į tradicinę Vasaros ir grybų šventę, prasidėjusią ryte sporto varžybomis. Vakarop į erdvę renginiams prie seniūnijos suplūdo žiūrovai, kurie stebėjo „Grybų karaliaus“ rinkimus, klausėsi garbių svečių sveikinimų bei mylimų atlikėjų koncerto.

Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ

Šiltas vasaros vakaras, ąžuolų paunksmė, puiki nuotaika, skambios gitarų melodijos ir eilės – visa tai jau 21-ąjį kartą buvo galima surasti Šakių priemiestyje, svetingoje kaimo turizmo sodyboje „Bičnamis“. Renginyje sklandanti aura nenusakoma – visi čia atvykstantys greitai atsikrato oficialumo ir tampa tarsi viena didele šeima – ne tik klausosi programos, bet ir bendrauja, gerai leidžia laiką.