petrucionisVyrauja negatyvi skaitytojų nuostata žiniasklaidos atžvilgiu. Piliečiai linkę teigti, jog spauda yra pernelyg negatyvi, bulvarinė ir iškreipianti realybę. Teiginys, jog žinių sklaidos priemonės į pirmą vietą iškelia pramogų pasaulio, politinio nepasitenkinimo ar krepšinio temas yra akivaizdus. Dar daugiau informaciją stengiamasi „apvilkti” į sensacingą antraštę ir faktus dėlioti taip, jog sukeltų didžiausią emocijų virtinę. Jeigu kalbant paprastai, didžiausia straipsnio pridėtinė vertė yra pasiekiama tuomet, kai jis suteikia skaitytojui didžiausią emociją. Tiesa, dažniausiai negatyvią, kadangi ji lengviau pasiekiama ir sukelia didesnį efektą negu pozityvi.

Didžiausia klaida ir nesusipratimas yra mėginti kaltinti leidėją ar televiziją, jog vyksta žmonių nuoseklus žmonių kvailinimas. Verta suprasti, kokiu pagrindu veikia žiniasklaida. Pirmaiusia, tai verslas. Televizija ar spauda uždirba ne tuomet, kai išleidžia brangių ekspertų nuomones ir pasisakymus. Daug daugiau ir dažniau medijos uždirba iš bulvarinių naujienų. Paslaptis paprasta – pop naujienos yra daug populiaresnės tarp skaitytojų ir žiūrovų, negu analitinės. Tai neša didesnę grąžą. Medijų verslo atstovai į matomiausias rubrikas ir viršelius būtinai sudės skandalingiausius įvykių aprašus. Pirkėjui tai patraukliausia, o pardavėjui pelningiausia. Galiausiai viskas remiasi į skaitytoją. Žiniasklaida yra tiesiog atspindys to, kuo domisi skaitytojas. Tą pačią akimirką, kai masės pajus poreikį kokybiškesnei žurnalistikai, leidėjai  neabejotinai prisitaikys. Antraip, tai taptų nuostolinga. Tačiau egzistuoja elitinė ar kitaip  sakant kokybiška ir patikima spauda. Ji iš dalies užpildo tą masinės leidybos nišą, kurios reikalauja intelektualus skaitytojas. Kita vertus, ši rinka yra daug mažesnė ir ne tokia pelninga, o skaitytojas dažnai turi mokėti ir sąlyginai didelę kainą už leidinį.
petrucionisLietuva stojo į kovą su „Gazprom” tarptautiniame Stokholmo arbitraže. Ieškinio motyvas paprastas – gauti kompensaciją už savavališkai pakeistą dujų kainos sudarymo formulę.  Tiesa, jog mokame už dujas brangiausiai Europoje, kol kitos šalys geba ir derasi su dujų gigantu privačiai. Ši kainų disproporcija Rytinėje Europos dalyje pasiekė ir Europos Komisijos (EK) darbotvarkę. Rugsėjį EK pradėjo tyrimą dėl monopolinių „Gazprom” veiksmų.

Iš tiesų situacija kontinentinėje dujų rinkoje kiek kitokia, negu nušviečia žiniasklaida. Pasakymas, jog Rusijos dujų gigantas vienareikšmiškai naudojasi savo padėtimi nėra pagrįstas. Europai dujas tiekia 4 korporacijos: Norvegijos „Statoil”, Olandijos „Gaz terra”, Alžyro „Sonatrach” ir Rusijos „Gazprom”. Šalys su šiomis kompanijomis pasirašo ilgalaikes sutartis. Dujų kainos skaičiavimo formulėje egzistuoja tiesioginė priklausomybė nuo naftos rinkos kainos.  Tai, jog Lietuvai dujų kainą nuo 2004 m. iki dabar išaugo kone 5 kartus, didžiąja dalimi yra dėsninga. Visas sąmyšis dėl „Gazprom” vykdomos politikos kilo gana vėlai, tuomet, kai pasikeitė tendencijos dujų rinkose. Kai JAV nustojo importuoti dujas ir perėjo prie skalūninių dujų gavybos bei 2009 m. pasaulinė krizė pasiekė Europą – sumažėjo tiek gamtinių dujų paklausa, tiek jų kaina. Momentinėse dujų rinkose šiandien Jungtinėje Karalystėje dujos parduodamos maždaug 35% pigiau negu per „Gazprom” Lietuvai. Tai sąlygoja skirtingos kainų sudarymo alternatyvos. Kol neturime SGDT ar skalūninių dujų gavybos būdų, esame priversti pasirašinėti ilgalaikes sutartis, susietas su naftos kainomis.
petrucionisValdančioji dešiniųjų koalicija pirmoji per Nepriklausomybės dvidešimtmetį pateikė projektą “Lietuva 2030”. Iniciatyvos esmė yra sukurti strateginį planą artimiausiai ateičiai tokioms sritims kaip ekonomika, valdymas ir visuomenė. Poreikis kurti ateities viziją remiasi gan paprasta logika: kiekviena nauja valdančiųjų koalicija ar bendrai paėmus kiekvienas naujas besikeičiantis politinis elitas formuoja Lietuvos veidą vis iš naujo, be jokių išankstinių gairių. Tiesa, tai jau ne pirmas mėginimas prisistatyti pasauliui – įstojus į ES, pirmoji etiketė buvo “Lietuva – drąsi šalis”. Teiginys neprigijo: nepasirodėme nei sau, nei Europai, kokie veržlūs esame. Naivoka pozicija buvo pačių nuomonės formuotojų galvose. Tai, kad tautą pavadinsi drąsia, jos nepaversi tokia. Įvaizdžio kūrimui trūko realių iniciatyvų, tiek politinėje arenoje, tiek viešojoje erdvėje. Drąsą tiesiog reikia įrodyti veiksmu. “Lietuva 2030” yra savotiškas atsiliepimas ir bandymas pakeisti nepatogią padėtį. Viziją formavo plačiosios visuomenės atstovai: menininkai, mokslininkai, politikai ir verslininkai. Šios Pažangos tarybos tikslas buvo per kelis metus paruošti prioritetinių sričių ir veiksmų planą, kuris derėtų su ES struktūrinių fondų dotacijomis 2014-2020 metais. Gelminė vizijos idėja – paversti Lietuvą Šiaurės šalimi, t.y. orientuotis į šiaurinių Baltijos valstybių patirtį ir perimti jų metodus. Strategija unikali keliais inovatyviais viešojo gyvenimo pakitimais.
petrucionisKol Lietuvos žiniasklaida šiuometinio rudens aktualijų skiltis pildo rinkimų ir vidaus politikos aktualijomis, pasaulyje 2012 metų trečiasis ketvirtis yra gan svarbių permainų metas. Santykiai tarp didžiųjų valstybių bus iš naujo perrašomi ta prasme, jog vyksta esminiai persistumdymai. Paskutinę savaitę JAV dar kartą parodė lojalumą Prezidentui B. Obamai, Kinija ruošiasi rinkti naują komunistų partijos lyderį, o Graikija dar kartą balsuos dėl įsipareigojimo pensijų mažinimui ir mokesčių augimui. Ryšys tarp šių pakitimų ir Lietuvos vidinio gyvenimo yra apčiuopiamas. Tikimasi, jog JAV su perrinktu prezidentu ir toliau skirs vis mažiau dėmesio Europai, o NATO įtaka mažės dėl  Jungtinių Valstijų politikos koncentravimo į Pietų Aziją ir Viduriniuosius Rytus. Senasis žemynas yra paliktas vienas tvarkytis su euro zonos krize. Tai kokie sprendimai yra priimami Europos Vadovų Taryboje dėl tolesnio bendradarbiavimo sprendžiant Pietų Europos valstybių skolų problemas yra ES ateities vizijos konstravimas. Dabartinės naujienos iš Briuselio pateko į tam tikrą juodąją skylę žiniasklaidoje, nors būtent jos lems tolesnę ekonominę politiką, kol Lietuva yra įsipareigojusi prisijungti prie euro zonos.
petrucionisRinkiminių debatų strateginė tema – VAE statybos. Teiginys “strateginė” šiuo atžvilgiu reiškia mažiausiai dešimtmečio tęstinumą investuojant politinį ir ekonominį kapitalą. Todėl plėtojant VAE investicinę grąžą skiriamos dvi naudos: piniginė ir energetinio nepriklausomumo. Būtent pastarasis argumentas yra ignoruojamas žiniasklaidos priemonių ir opozicinių partijų atstovų pasisakymuose.

Pagal Europos Sąjungos trečiąjį energetikos paketą, ES valstybės iki 2014m. pabaigos privalo turėti planą ir vykdyti realius veiksmus, kurie užtikrintų konkurencingą šalies energetikos rinką. Šiuo metu Lietuva yra labiausiai priklausoma nuo dujų (100%) ir elektros (~65-70%) importo. Alternatyvių energijos šaltinių stygius lemia, jog kainų nustatymo metu yra manipuliuojama nepalankia Lietuvai padėtimi. Tarkim, pagal neseniai pateiktą LR Vyriausybės ieškinį, tarptautinis Stokholmo arbitražas svarstys, ar “Gazprom” tiekiamų dujų kaina nuo 2004 m. buvo sudaryta teisingai.  Lietuvos interesas yra atgauti iki 5 mlrd. litų permokėtos sumos. Būtent dėl ekonominių nuostolių ir grasinimų, jog “dujų kranelis” išvis gali būti užsuktas yra pasirašomos sutartys dėl naujo suskystintų gamtinių dujų(SGD) terminalo nuomos netoli Klaipėdos. Antroji gan drąstiškai sprendžiama problema – savos ar bent jau konkurencingos elektros energijos užtikrinimas. Siūlomas VAE projektas Lietuvai kainuos apie 6.5 mlrd. litų tiesioginių išlaidų arba maždaug po 800 mln. litų per ateinančius aštuonerius metus. Pagamintos elektros kaina VAE iniciatoriaus Vidmanto Žiemelio nuomone, bus ~18ct/kWh (į šią kainą įskaičiuoti ir visi finansiniai įsipareigojimai, kurių nebereiks dengti iš valstybės biudžeto), kai tuo metu Vakarų Europoje kaina sieks 19ct/kWh ir daugiau.  Kiekvienais metais elektrinė generuos 8-12% finansinės grąžos. Suprantant šiuos pagrindinius sąmatos  skaičius, bet koks argumentas, kad VAE bus nekonkurencinga rinkoje, ar kad finansinė našta bus užkrauta tiesiogiai ant „piliečių pečių”, tampa miglotas ir labiau panašus „akių dūmimą”. Ekonominis paradoksas paprastas: tarpautiniai verslo ir bankų koncernai pasiruošę investuoti ir investuoti pelningai, o mūsų opozicinės „prorusiško” intereso partijos agituoja priešingai.
[petrucionisTautiečiai linkę niekinti politinę valdžią. Nesvarbu ar ji primestinė ar sava. Nemėgo lietuviai nei ponų bajorų, nei atėjūnų iš kompartijos. Laimei, turime demokratinius rinkimus. Galima rinkti doriausius ir patikimiausius piliečius.

Dėl neįprastų priežasčių kartais renkami tie, kurie yra melagiai, prasikaltę ar nepatikimi. Šitie, matai,dažnai pažada daugiausiai. Gražūs jų žodžiai, o kartais ir tiesmukai įbrukti pinigai, pelno piliečių palankumą. Imi ir stebies tada: ko gi taip pigiai parsiduodat? Atsakymai gali būt tik du: arba niekas nebetiki, jog turi bent menką balsą savoje valstybėje ir nebemato prasmės, arba yra apatiški politikai ir valstybės reikalams. Tai dviguba mentaliteto ir susvetimėjimo problema, o gal tiesiog neišmanymo?

Piliečių ir jų atstovų santykius gaubia nesupratinga praraja. Rinkėjai tvirtina, jog visi yra nepadorūs (drįsčiau šiuo klausimu suabejoti), tuo tarpu išrinktieji atsako paprastai: mes išrinkti tautos. Abi pusės, suprantama, yra teisios. Pažengusiose demokratijose, visgi situacija išsisprendžia gan elementariai. Susikompromitavę ar netinkami politikai yra nebeperrenkami ir jų vengiama. Lietuvos atveju, rodos, viskas yra kiek komplikuota. Laiminčių partijų vadovai yra persekiojami teisinės atsakomybės ar net tiesmukai savo interesus „derinantys” su kitos valstybės politiniais interesais. Pastarieji porinkiminiai įvykiai rodo, jog piliečių savigarba pažeista ne tik dėl neįvykdomų rinkiminių pažadų, bet ir dėl vulgaraus asocialių, neblaivių ar teistų piliečių balsų pirkimo. Įtariamos visos trys didžiosios opozicinės partijos, rodos, sumanė grįžti į valdžią pasitelkdamos net ir gana vulgarias, nedemokratiškas priemones. Tai suveikė – rinkimai  beveik įtikinamai laimėti. Smagu, jog į apgaulę sureagavo bent jau studentai, pasitikę Z.Vaigauską demonstratyviais plakatais. Kiti gi teisinasi, jog taip įvyksta visuomet per rinkimus. Visgi turėtų būti bent jau nesmagu prisidėjus prie politinės partijos, besinaudojančios asocialiaisiais.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos