„Iš tikrųjų tragedija. Vien šiemet rajone nusižudė du jauni žmonės. Vienas jų 16-metis, kuris nusižudė pavasarį, o šią vasarą iš gyvenimo pasitraukė 15 m. mergina. Matyt, kiekvienam tos priežastys tikrai labai skirtingos“, – kalbėjo Šakių rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė. Tai pirmas kartas, kai atsakingieji rajono policijos komisariato pareigūnai, bendradarbiaudami su jaunimu, į viešumą iškėlė šalį smaugiančią problemą – savižudybes. Ketvirtadienio popietę būrelis jaunuolių Šakių gatvėse praeiviams išdalijo apie pagalbą telefonu informuojančias skrajutes „Savižudybė – ne išeitis... Tu esi ne vienas, kreipkis pagalbos“.  

 

Pasveikinusi iniciatyvą apie tautos sopulį kalbėti viešai Šakių atvirame jaunimo centre švietėjišką paskaitą vedusi psichologė J. Stankaitytė akcentavo, kad savižudybės neišsprendžia žmogaus problemų, bet sužaloja kitus asmenis. „Jeigu žmogus įvykdo savižudybę, lieka labai daug neatsakytų klausimų, sužalotų žmonių. Po artimo žmogaus savižudybės, psichologai mano, bent penki žmonės yra dvasiškai sužalojami. Tai rodo, kad savižudybę pasirinkęs žmogus neišsprendžia savo problemų, o jų sukuria dar daugiau“, – sakė psichologė.

Daug metų Lietuva pasaulyje pirmauja pagal savižudybių skaičių. Situacija nesikeičia iki šiol. „Kodėl mes esame tokie savižudiški? Psichologai atlieka įvairius tyrimus, bet į šį klausimą neranda atsakymo. Nei klimatas kaltas, nei mes esame kažkokio kitokio mąstymo, bet kažkodėl problemas sprendžiame tokiu būdu“, – kalbėjo J. Stankaitytė.

Manoma, viena iš priežasčių – mes esame gana uždari, nemokame kalbėti apie savo jausmus. „Nebijokime kalbėti, filosofuoti, nes nėra vienos tiesos. Neįsidrąsiname kalbėti, jeigu blogai, nebent draugui pašnibždame“, – sakė psichologė ir pridūrė, jog nemokame reaguoti, kai žmogui blogai.

 

Savižudybė – ilgai trunkantis procesas, todėl svarbu pastebėti pirmuosius ženklus. Kad žmogui negerai, pasak J. Stankaitytės, gali išduoti jo netikėtai pasukta kalba apie mirtį, savižudybę. Taip tikrinama, kaip aplinkiniai reaguos į pasakymą. „Yra atlikti tyrimai, kad sunkiu gyvenimo momentu žmogus bent kartą yra pagalvojęs apie tai, kad geriau jo čia nebūtų. Jeigu ši mintis netikra, žmogus greitai kabinasi į gyvenimą, sprendžia gyvenimo problemas“, – akcentavo psichologė.

Frazės „niekada, amžinai, manęs niekas nemyli“ irgi signalas, kad žmogus visur mato negatyvius, negerus dalykus. Pravartu atkreipti dėmesį, kai asmuo netikėtai pasikeičia. „Jis buvo linksmas ir staiga tapo ilgam liūdnas. Ir atvirkščiai, staiga pasidarė labai bendraujantis, džiugus, o po kokios savaitės pūkšt – žmogaus nėra. Ir tada sakoma, kaip taip galėjo su juo nutikti“, – atkreipė dėmesį  psichologė.

Svarbu sunerimti, jeigu žmogus save žaloja, pjaustosi rankas. „Tai rodo, kad jis išgyvena labai didelį dvasinį skausmą. Norėdamas sumažinti dvasinį skausmą, jis sau kelia fizinį skausmą. Fizinį skausmą daug lengviau iškentėti nei dvasinį“, – teigė specialistė.

 

Pasak J. Stankaitytės, į bet kokį pasakymą, ar tai būtų pasakyta juoko forma, ar labai rimtai, būtina reaguoti. „Pasakymai „kalbi nesąmones, esi kvailas, nesąmonių nekalbėk“ – tai yra vienas iš klaidingiausių atsakymų, nes mes nežinome, ar žmogus kalba iš tikrųjų, ar juokauja. Mes esame tie žmonės, kurie galime padėti. Baisiausia klaida iš viso nereaguoti“, – atkreipė dėmesį  psichologė.

Apie savižudybę galvojantis žmogus nori būti išklausytas, bet ne pats klausytis. „Mes turime būti tie žmonės, kurie leidžia kalbėti. Tai pasikalbam apie tai, kas čia įvyko. Galima tiesiai paklausti, ar tu mąstai apie savižudybę“, – patarimais dalijosi J. Stankaitytė, raginanti nebijoti kalbėti apie savižudybę.

Nevalia prisiimti tylos įžadų, jeigu apie savižudybę prabilęs draugas paprašė niekam nesakyti. „Savižudybės atveju ir kunigai ne visada laiko išpažinties paslaptį. Jeigu kyla grėsmė, kad žmogus gali nusižudyti, tai paslapties laikyti negalima“, – kalbėjo  J. Stankaitytė. Kiekvieno pareiga nukreipti kenčiantįjį ieškoti pagalbos. Nors, pasak psichologės, labai didelė rizika pasakyti draugo tėvams, mat labai reikia įvertinti asmens santykį su tėvais. Į galimą pagalbos šauksmą visuomet aštriai sureaguos mokyklos socialiniai darbuotojai, mokytojai, psichologai. Be to, Lietuvoje vykdoma pagalba telefonu. Dauguma jaunuolių, išgelbėtų nuo savižudybės, antrą kartą nesiryžta pakelti prieš save ranką.

 

Giedrė Merčaitienė