baneris leidinys

drazdauskieneIrena Drazdauskienė, buvusi Šakių kultūros centro direktorė, socialinio tinklo paskyroje pasirašė – „pati sau bosė“. Neseniai atšventusi 60 metų jubiliejų moteris švyti ir teigia, kad jos gyvenimas kunkuliuoja energija ir džiaugsmu. Ji atveria naują amžiaus supratimą ir sprendimų svarbą mūsų gyvenime.
 
Nuotr. Irena Drazdauskienė teigia: šiandien galva pilna visokių įdėjų, man visko reikia, džiaugiuosi gyvenimu.
 
Atvėrusi savo namų duris ir vaišindama mus rudeniškomis obuolių ir slyvų sultimis I. Drazdauskienė leidžiasi į atvirą pokalbį. Klausydami pamirštame laiką – energinga, artistiška pasakotoja neslepia savo išgyvenimų po apsimestinio mandagumo kauke – iškalbingai gestikuliuodama rankomis, čia nusijuokdama, čia surimtėdama ji pasakoja apie jautriausius savo išgyvenimus ir kasdienybę, apie tai, kas ją įkvepia ir padeda atsipalaiduoti, apie naujuoju hobiu tapusį menininį daržovių ir vaisių pjaustymą – karvingą.

Verta daugiau nei turiu

Nuo 2013 metų vasario I. Drazdauskienė pasitraukė iš Šakių kultūros centro vadovės pareigų.

„Tam apsisprendžiau tikrai ne per dieną, šis sprendimas man daug kainavo. Supratau: jei noriu toliau gyventi, laikas sustoti. Beveik niekas manęs nesuprato: palaikančių nebuvo, o smerkiančių netrūko. Kol dirbau kultūroje, dažnai sakydavau, kad neįsivaizuoju savęs niekuo kitu, atrodė, nieko daugiau nemokėjau. Bet gyvenimas viską koreguoja.

Pašlijo sveikata. Mano dienos norma būdavo 6–7 tabletės, o jei skaudėdavo (turiu dvi stuburo išvaržas) ir 10–12 tablečių išgerdavau. Nuo kiekvienos tabletės tu smunki tik žemyn. Nežinodavau, kada mane aplankys galvos skausmas iki išprotėjimo, „Ibuprofenas“ buvo mano nuolatinis palydovas. Neužmigdavau iki 3 val. nakties. O dabar krentu į lovą kaip akmuo. Nesilankau pas tradicinės medicinos gydytojus, nebent yra rimtas reikalas, pvz., pernai, kai sirgau Laimo liga. Per dieną išgeriu 2 litrus vandens ir nežinau, kas yra sausa oda. O kažkada stebėdavausi kolegėmis, kurios į kelionę pasiimdavo gėlo vandens buteliukus. Su vyru Romu pirkdavome girą, o dabar nepamenu, kada buvau prie tų lentynų. Šiandien pats skaniausias gėrimas man yra vanduo. Tiesa, vis dar nepradėjau sportuoti, man tai netinka, tačiau galbūt ir tam ateis laikas.“
 
Prasidėjo sąmoningas gyvenimas

„Nei minutę nesigailėjau išėjusi iš kultūros.Šiandien jaučiuosi dešimt kartų geriau, esu pilna visokių idėjų, man visko reikia, džiaugiuosi gyvenimu. Pinigų žmogui visada trūksta, bet visų jų ir neuždirbsi. Tikiu, kad jie pas mane dar ateis. Milijonų iš tiesų nereikia, bet reikia pinigų kasdienei gerovei. Už gimtadienio pinigus nusipirkau karvingo įrankius, apie kuriuos svajojau dvejus metus. Iki tol viską dariau su trim skirtingų dydžių paprastais virtuviniais peiliais.

Negalvokit, nebuvau aš visada tokia protinga. Buvau, kaip visi, kol neapšviečiau savo proto. Noriu kiekvienam palinkėti skirti bent po valandą kasdien paskaityti rimtą knygą. Aš irgi to nedariau, tačiau dabar esu nepaprastai dėkinga gyvenimui, kad jis mane prie to privedė. Tada aš susigrąžinau ir sveikatą, ir protą, ir atradau galimybių.

Pirmasis mano gyvenimo vadovas buvo Jack Canfield „Sėkmės principai“, paskui Joseph Murphy „Jūsų pasąmonės galia“. Pradėjau galvoti, kad aš verta daugiau nei turiu. Mes užsisėdėję savo komforto zonoje, nes bijome pajudėti. „O kaip bus?“– galvojame. O kaip bus, taip bus gerai. Aš įgijau drąsos. Pradėjau galvoti: negali būti, kad neturėsiu ką veikti, kad negalėsiu išgyventi. Ir iš tiesų – viskas pas mane atėjo. Net mano hobiai – karvingas, kanzashi, kvilingas...

Amžius ne riba. Jums tiek metų, kiek atrodote ir kaip jaučiatės. Mums reikalingi vyresnio amžiaus piliečiai. Kur yra energijos, gyvenimo paslaptis? Gyventi laisvai, paisyti moralės normų ir nieko nesigailėti.“
 
Savo gyvenimo šeimininkė

„Mano žadintuvas kiekvieną rytą nuskamba prieš aštuonias. Vien todėl, kad manęs nesaisto darbiniai reikalai, negaliu sau leisti voliotis iki pietų, man tai nepriimtina. Negalima leisti sau išglebti.

Ką reiškia būti savo gyvenimo šeimininku? Dirbau ir neleidau sau pagalvoti, kas aš esu iš tiesų, kodėl tai darau. Baimė savarankiškai priimti gyvenimo sprendimus, daryti, ką noriu, mane lydėjo nuolat. Su tuo turbūt susijęs ir mūsų kartos auklėjimas, kuris žmones labai riboja. Visi mes užaugome mokomi neišsišokti, ignoruoti savo vidinius poreikius, bijodami pabandyti. Dabar, sulaukusi 60 metų, pradedu jaustis savo gyvenimo šeiminkinkė ir ruošiuosi ja būti dar ilgai.“

Hobį surado draugė

„Kai išėjau iš kultūros centro, pradėjau gyventi dėl savęs. Vieną gražią pavasario dieną paskambino mano buvusi kolegė, gera draugė, ir sako: „Irena, padaryk man vaisių kompoziciją.“ Aš jai bandau paaiškinti, kad niekada gyvenime to nedariau. „Bet tu gali“, – sako. Sutikau pabandyti su sąlyga, kad neturės priekaištų, jei sugadinsiu jos supirktus vaisius. Tada pradėjau galvoti: jei sutikau daryti žmogui, reikia žinoti, ką darysiu. Internete įsivedžiau: vaisių puokštės. Radau paprastas vaisių kompozicijas, toliau naršydama „Youtube“ radau, kaip gražiai išpjaustyti obuolį. Pasiėmiau iš savo virtuvės peiliuką ir pabandžiau. Padariau, siunčiu elektroniniu paštu draugei ir klausiu: „Žiūrėk, ar tau čia tiktų?“ Atradau daug gražių darbų su vaisiais, bet tada man neatrodė, kad galėčiau tai daryti. Beje, riboja ir kokybiškų vaisių stoka – pirmajai kompozicijai jų važiavome ieškoti net į Marijampolę.“

Didžiausias „kaifas“

„Vėliau aš tiesiog mokiausi. Ramiai, neskubėdama ir man neblogai išėjo. Kai pamačiau, kad galiu, pradėjau pjaustyti arbūzus. Buvo baisu kišti pirmąkart peilį į tą arbūzą, atrodė, kad jis sugrius, o dabar tai darau ramiai – jis tikrai nesugriūna! Turi priprasti ir nebijoti, kad nedrebėtų rankos, kai pjauni. Smagiausia man ir yra pjaustyti arbūzą, nes jis turi tris spalvas – žalią, baltą ir raudoną, ir visos jos matosi. Paėmusi arbūzą nežinau, kas iš jo gausis, nes jo forma vis kitokia. Širdžiai smagu žiūrėti, nes spalvinga, gražu. Nesusidūriau su uoga ar vaisiumi, kurį būtų sunku apdirbti. Kartais sunkiau su braškėmis.

Mano socialinio tinklo profilyje, kur matote liūtą, skaičius ant arbūzo, tai ne mano – vyro darbas. Turiu prisipažinti, kad nemoku pjaustyti skaičių. Keturiasdešimtmečiui dariau tokią kompoziciją, kurioje turėjo būti skaičius 40. Sakau: negi aš neišsipjaustysiu? Pabandžiau, atrodo, pavyko. Pareina vyras, žiūri...„ Nu, bet motin, nu, koks kreivas, negi tokį atiduosi žmogui? Duok man obuolį“, – sako, ir padarė naujus skaičius. Dabar jis visada man padeda pjaustyti skaičius, tačiau pats karvingu nesusižavėjo.

Niekada nepjaustau vaisių iš vakaro. Klientams liepiu susiplanuoti, kada gali paimti vėliausiai iš manęs, nes vaisius džiūsta ir vysta, praranda prekinę išvaizdą. Dabar jau moku apskaičiuoti, kiek laiko truks darbas. Arbūzą išpjaustau per 3–3,5 val. Jei vaisius reikia atiduoti 14 val., tai pradedu dirbti 4 val. nakties. Didelė kompozicija užtrunka 7,5–8 val.

Kai dirbu, tai šeimyna pietų negauna, turi maitintis savarankiškai, pati irgi mažai ką įmetu į burną. Kol dirbu, nuovargio, alkio net nejaučiu. Juolab, kad man patinka. Pasiplanuoju laiką, žinau, kad suspėsiu, tai smagiai pasikraipydama ant specialaus staliuko pjaustinėju, tiesiog kaifuoju tai darydama, neskubu, improvizuoju...“

Sima Kazarian

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos