Jūratė KAIRAITIENĖ

Plokščiai - nedidelis miestelis  prie Nemuno, traukiantis savo gilia istorine praeitimi, kultūriniu paveldu, kerintis gamtos grožiu, žmonių gerumu.

Nuotr. Miestelyje pradėti rinkti parašai, kad kunigas A. Urbanavičius liktų Plokščių parapijos klebonu.

Istorija pasakoja, kad Lietuvos tautinio atgimimo skleidėjai šiame lietuviškame užkampyje gyveno 19-tame amžiuje, tai Sofija ir Petras Kriaučiūnai, pas kuriuos viešėdavo  Vincas Kudirka,  suomių rašytoja Maila Talvijo. Krašto žmonių kalba žavėjo savo  grožiu, vakarais po darbo skambėdavo dainos, kiemuose žydėjo lietuviški gėlių darželiai, dunksojo tamsi ąžuolų giria.

Ir dabar miestelio pakalnėje, kaip sidabrinė juosta, vingiuoja Nemunas, pakrantėje spindi smulkus baltas smėlis, Plokščių miestelyje gyvena žmonės, kurie myli savo kraštą, turi savas kultūrines tradicijas. Čia mėgsta viešėti Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Stasys Skrodenis, jo ir Plokščių mokyklos mokytojų dėka atgaivintas ryšys su Suomių literatūros draugija, Plokščius lanko etnografai iš Lietuvos istorijos instituto, kiti žymūs žmonės. ,,Todėl gyventi Plokščiuose miela ir įdomu“, - sako ir ilgametis miestelio klebonas Antanas Urbanavičius, jau 28-ti metai kunigaujantis šioje parapijoje.  ,,Gera, kad iš mano 36-rių kunigystės metų tiek daug laiko prabėgo Plokščiuose,“ - toliau tęsia kunigas. Jis pasakoja, jog parapijoje gyvena daug gerų, net šventų žmonių, yra gyvas tikėjimas. Per kunigystės Plokščiuose metus buvę daug gražių, įsimintinų akimirkų, patirta daug gerų jausmų. Garsi Plokščių Šventaduobė,  ypač vasarą ją lanko žmonės, o romantikai mėgsta toje šventoje vietoje tuoktis, krikštyti vaikučius. Plokščių bažnyčioje švenčiami birželio pradžioje Švenčiausios Trejybės atlaidai, pirmą rugpjūčio sekmadienį - Porciunkulės, o sekmadienį po rugsėjo 12-tosios minimi Marijos vardo atlaidai. Prieš penkerius metus kunigas Antanas Urbanavičius kartu su kitais lietuvių dvasininkais lankėsi Italijoje, Romoje. Tada Šventas Mišias teko aukoti Asyžiuje, Sanmarinoje, Vienoje.  Didelį  įspūdį paliko Asyžiaus miestelio akmenimis grįstos gatvelės, senovinė architektūra, Porciunkulės  bažnytėlė. Viskas ten primena 13 amžių, kuomet ten gyveno Šventasis Prančiškus. Vėliau Porciunkulės  atlaidai paplito visame pasaulyje. Plokščiuose rugpjūčio mėnesį šie atlaidai minimi kasmet.

Plokščių parapiją kartais aplanko jaunimo katalikiškasis sambūris ,,Gyvieji akmenys“,  iš Kauno atvyksta, meldžiasi bažnyčioje, parapijos namuose kalba rožinį, dalijasi savo gyvenimo patirtimi. Katalikiškojo ,,Gyvųjų akmenų“ jaunimo tarpe yra žmonių, kurie tikėjimo dėka pakeitė savo gyvenimą, atsisakė blogio, pradėjo gyventi kitaip, jie noriai pasakoja, kaip siekė savo tikslo, dalijasi jausmais. Jaunimui vadovauja vienuolė, studijavusi Romoje. Su jais miela bendrauti, pabūti kartu, dažnai šiuose susitikimuose dalyvauja ir Plokščių parapijos žmonės. Tada prisimenami ir tie paklydėliai, kuriems reikia padėti sugrįžti į doros kelią. ,,Norėtųsi būti šalia, kai žmogui sunku, juk tikėjimas gali padėti.“- sako kunigas. Tokiems suėjimams labai reikalingi parapijos namai, todėl džiugu, jog Plokščių bendrovės vadovas Vytautas Bitinas sutiko paremti parapijos namų remonto darbus. Kunigas kalbėjo, jog žmogaus gyvenimas yra sudėtingas, įminti sėkmės paslaptis sunku, kartais pritrūksta tvirtybės, tenka išgyventi liūdesį, netektis, nusivylusiųjų laukia sunkūs išbandymai. Niekada nereikia žmogaus smerkti, reikia jam padėti. ,,Dažnai mąstau apie gyvenimą, apie žmones, praradusius viltį, mintyse ieškau išeities, tada net naktimis negaliu užmigti, klausau klasikos, Betchoveno, Mocarto, Vivaldžio muzikos, ji gydo, ramina“,- pasakoja kunigas.

Klebonas Antanas Urbonavičius prisimena rugpjūčio 2-osios atlaidus. Šventųjų Mišių metu ir po jų bažnyčioje sklido violončelės garsai, dvelkė amžinybe ir šventumu, jaudino sielą. Violončele grojo Agilė Storyk, Toronto Muzikos Akademijos dėstytoja, tarptautinių konkursų laureatė. Po kelionės po Lietuvą rugpjūčio 8 dieną ji Plokščiuose susituokė su Kanados lietuviu. Romantikai, menininkai panoro Šventąjį Santuokos Sakramentą priimti Šventaduobėje, o vestuves tyliai švęsti ramioje sodyboje ant Nemuno kranto, stebėti vasaros saulėlydį, groti ir svajoti. Kartu buvo ir Agilės mama Nijolė Storyk, Lietuvos televizijos žinių žurnalistė. Motinos  sesuo, Agilės teta, Dalia Storyk, Nekrošiaus teatro aktorė, su vyru tapo vestuvių liudininkais. Agilė žavėjosi čia dvelkiančia ramybe, džiaugėsi, kad gera šalia paprastų, nuoširdžių kaimo žmonių. Juk ji užaugo Lietuvoje, baigė Vilniaus Konservatoriją, studijas tęsė Berlyne, tik dabar gyvena Kanadoje.  Agilė dažnai ilgisi Lietuvos.
Šventaduobėje, kur teka stebuklingas šaltinėlis, kranto šlaite stovi Marijos skulptūra, koplytėlė, primenanti Lurdo Švenčiausiąją panelę. Sutuokta jau daug porų. Vestuvių, krikštynų daug būta bažnyčioje. ,,Tai džiaugsmo akimirkos “,-sako kunigas. Jis prisimena keturias  seseris Rimkutes, kurios prieš keletą buvo metų atvykusios į Plokščius iš JAV ieškoti prisiminimų apie savo senelį, ūkininką Rimkų. Būtent jis pirmasis dar 19 amžiuje pažymėjo šią šventą vietą medine  koplytėle  Šventaduobėje.  Senelis turėjo du sūnus. Vienas jų, vedęs ūkyje dirbusią tarnaitę, išvažiavo gyventi į JAV, ten gimė daug vaikų. Keturios dukros, jau būdamos brandaus amžiaus, sumanė aplankyti kažkada buvusią senelio, Plokščių ūkininko, žemę. Daug yra pasakojimų apie stebuklingą Šventaduobės šaltinėlio vandens galią. Viena  legenda sako, kad  aklas kareivis, nusiplovęs šaltinėlio vandeniu akis, praregėjo.

Plokščių bažnyčia prieš metus minėjo 140-ies metų jubiliejų. Ši medinė  bažnyčia statyta 1868 metais. Bažnyčios žalvarinis varpas nulietas Vokietijoje 1573 metais, yra vienas iš seniausių Lietuvoje. Bažnyčioje saugomas ypač vertingas 19 amžiaus pabaigos nežinomo italų dailininko Nukryžiuotojo paveikslas, kitas vertingas dvasininko protestantiškais rūbais portretas, tapytas nežinomo autoriaus 18 amžiuje, atiduotas saugoti Kurijai. Dar ypač branginami nešiojami altorėliai, prieš karą piešti procesijiniai paveikslai. Apie savo bažnyčią kunigas galėtų daug pasakoti. Yra dar viena bažnyčia, kuri brangi klebonui Antanui Urbanavičiui ir Plokščių žmonėms, nes patys ją statė. Tai Sutkų bažnyčia. ,,Mielai ją net į Plokščius atsineščiau“,- kalba kunigas. Sutkų bažnyčia baigta pastatyti  prieš keletą metų, trūksta tik vidaus įrengimo darbų. Lukšių klebonas, dabar Sutkuose  aukojantis Šventas Mišias, pastatytoje bažnyčioje sudėjo naujus langus. Tiesa, Šventos Mišios tebelaikomos Sutkų koplyčioje, bet, laikui bėgant, tikintiesiems bus atvertos ir pastatytosios bažnyčios durys.

Dar prieš 12 metų Plokščių kunigas Antanas Urbanavičius pradėjo laikyti Šventas Mišias ir Sutkuose. Miestelyje tebuvo 23 gyventojai, kitų gyvenamųjų namų langai buvo užkalti lentomis, nes juose jau niekas nebegyveno. Viduryje miestelio  stovėjo balta Laisvės skulptūra, o šalia jos didingai ir liūdnai atrodė dar prieš karą nebaigtos statyti raudonų plytų bažnyčios sienos, plikos, apleistos, pradėjusios samanoti, su viršuje augančiais mažais berželiais. Šalia koplyčia, o aplink ją kapinės. Viskas tarsi bylojo apie mirusį miestą. Norėjosi įminti praeities paslaptis, pagerbti čia anksčiau gyvenusius ir dirbusius žmones, todėl ir gimė mintis statyti nebaigtą bažnyčią. Juk, užėjus karui, bažnyčios statyba nutrūko. Sutkų miestelis po karo ir vėliau ištuštėjo, gyventojai išsikraustė gyventi kitur. Vis tik bendraminčių, kurie padėjo statyti Sutkų bažnyčią, atsirado. Pirmiausia tam pritarė Sutkų gyventojai, jie aukojo pinigus, net garbingo amžiaus žmonės savais pinigais rėmė bažnyčios statybą. Nustebino viena Sutkų miestelio šeima, paaukojusi net 1000 Lt. Klebonas kreipėsi paramos į kai kuriuos Lietuvos verslininkus, bet šie neatsiliepė. Tada  jis  apie Sutkų bažnyčios statybą parašė laikraštyje ,,Tėviškės žiburiai“, kad sužinotų Kanadoje gyvenantys lietuviai, prašė paramos iš Vokietijos, Amerikos  šalpos organizacijų, ir  tai neapvylė. Sutkų bažnyčios statybai parama buvo gauta. Labai daug parėmė Vokietijos šalpos organizacijos. Tas darbas truko ilgai, reikėjo kantrybės, jėgų. Dengti stogą, statyti vidinę navą padėjo Plokščių ir Sutkų gyventojai. Ir štai viltys, svajonės išsipildė!  Dabar kunigas, vartydamas albumą, kuriame sukauptos Sutkų bažnyčios statybos fotografijos, džiaugiasi, ilgai pasakoja apie darbus, juos lydėjusį optimizmą. Net minties nebuvo, kad darbai nepavyks... Juk Sutkų miestelis yra tarp miškų, aplinkui pušynai, netoli Kaunas, Sutkų parapijos kaimuose gyvena apie trys šimtai gyventojų. Į tokį mielą Lietuvos kampelį ateityje tikrai atvyks gyventi ar ilsėtis  daugiau žmonių. Tuomet pastatytoji bažnyčia atgims!

Klebonas pasakoja, jog dirbdamas niekada nelieka vienas. Nuolat geranoriškai padeda seniūnijos darbuotojai, Plokščių ir Voniškių bendrovių vadovai. ,,Ką bedaryčiau, visada šalia yra darbštūs ir geri žmonės,”- sako kunigas.