Jūratė KAIRAITIENĖ

,Esu jauna, noriu būti mylima, laisva, graži. Dabar aš visa tai turiu, turiu net dar daugiau: esu laiminga, turiu nuostabų sūnelį, kurį labai myliu.“- pasakoja Erika Gotautaitė. Jai 22 metai, o jos sūneliui Ernestui treji. ,,O juk buvo laikas, kai visos mano svajonės dužo viena po kitos, atrodė, jog man skirta tik vargti ir kentėti. Teko patirti daug skaudžių išgyvenimų, nevilties, skausmo, atrodė, jog viena neištversiu, o padėti, npaguosti nebuvo kam. Ir tada, kai man buvo sunkiausiai, kai aš liūdėjau, verkiau ir nemačiau jokios išeities, atėjo ji. Dabar aš kartais ją vadinu mama, kartais drauge, ji atėjo ir ištiesė man pagalbos ranką, parodė kelią, kuriuo reikia eiti.“- toliau tęsia Erika.

Nuotr. ,,Daugiau nieko pasaulyje artimesnio neturiu, labai myliu savo sūnelį. Svajoju jam sukurti gerus namus, kurių pati neturėjau”.

28-nerių metų, trijų vaikų mama, kirpėja Rasa Dumčiuvienė  2008 metų rudenį atidarė savo kirpyklą tame pačiame Gelgaudiškio daugiabutyje, kuriame gyveno Erika su sūneliu Ernestu. Erika gyveno motinos bute, kartu su motinos draugau, Erikos jaunesniuoju 16 metų broliu ir seneliu. Erikos mama su draugu girtuokliavo, jaunesnysis brolis taip pat, jis niekur nesimokė. Buto durys buvo atviros dieną ir naktį, jose net užrakto nebuvo, čia nuolat kildavo barniai, netgi muštynės, norinčiųjų kartu pasilinksminti būdavo daug. Neapsikentę kaimynai kviesdavo policiją. o Erika, užsidariusi viena, mažame kambarėlyje sūpavo kūdikį!,,Mane ir dabar nukrečia šiurpas visa tai prisiminus. Aš tuo pasibaisėjau ir negalėjau nepadėti jaunai mamytei, nors abejonių ir nežinios buvo daug, tačiau laukti nebuvo kada.“- pasakoja kirpėja Rasa. Tada suprato visi ir kaimynai, ir nuolat Eriką lankančios Gelgaudiškio seniūnijos socialinės darbuotojos, kad vaikas tokioje aplinkoje daugiau augti negali. Erika buvo gera mama, Ernestui ėjo antri metai. Tačiau ji buvo viena, motina jiems nepadėjo, jos namuose duktė su sūneliu net gyventi negalėjo, o kitų namų nebuvo. ,,Tada aš labai kentėjau, buvau visiškai sugniuždyta, atrodė, kad visos durys man uždarytos, o aš esu viena šitame baisiame pasaulyje su kūdikiu ant rankų, daugiau kovoti nebuvo jėgų.“ - pasakoja Erika. Dveji metai buvo praėję nuo tada, kai Erika į motinos namus parsivežė kūdikį. Tuomet net geriausios Erikos draugės stebėjosi, kaip ji tokiuose namuose augins berniuką. Erikai teko keisti savo gyvenimą. Ji išmoko sūnelį prausti, valgydinti... Daugeliui beliko tik stebėtis, kaip jauna, vieniša mama nepalūžo. ,,Daugiau nieko pasaulyje artimesnio neturiu, labai myliu savo sūnelį. Svajoju jam sukurti gerus namus, kurių pati neturėjau, ugdyti jo gabumus. Mano svajonės pildosi!“ - džiaugiasi Erika.

Kirpėja Rasa nusprendė surasti Erikai namus. Ji ieškojo, kas išnuomotų butą Erikai su sūneliu. Reikėjo ne tik surasti tokį butą, bet ir patikėti, jog Erika bus savarankiška, sugebės auginti sūnų viena, nepalūš. ,,Siekiau jaunai mamytei grąžinti gyvenime viltį.“- sako Rasa. Tokį butą ji rado. Erika persikraustė su sūneliu, paliko motinos namus, tą baisų gyvenimą, kurį ten regėjo. Tuomet mažai kas tikėjo, jog Erika sugebės išlaikyti savo sūnelį, sumokės už buto nuomą. Geri žmonės padėjo, kas davė spintelę, kas lovą, ar rūbelių berniukui. Erika įsikūrė bute ir net pradėjo dirbti, Skaistakaimio kaime, netoli Gelgaudiškio. Erika globojo senutę, jos namuose kartu su sūneliu Ernestu gyvendavo visą savaitę, Erika ten tvarkė namus, virė valgį, kartu prižiūrėjo savo mažąjį sūnelį. Tuomet Erika kreipėsi į Šakių darbo biržą, ji norėjo rasti darbą. Po kurio  laiko jai buvo pasiūlyta įgyti virėjos konditerės specialybę. Nuo rugsėjo pirmosios Erika išvažiuoja mokytis į Kauną, jos kursus remia Šakių rajono darbo birža. ,,Prieš metus man atrodė, jog aš su sūneliu neturiu jokios ateities, o dabar aš žinau savo kelią ir turiu tikslą.“- sako Erika. Mažasis trejų metų Ernestas lankys darželį, o Erika mokysis. ,,Aš žinojau, jog gyvenimas pilnas romantiško žavesio. Dar mokykloje mėgau rašyti rašinius, svajoti, skaičiau knygas, deja, baigiau tik dešimt  klasių. Mano mokymasis niekada niekam nerūpėjo. Turėjau daug draugių ir draugų, slapčia jiems pavydėjau. Man visada trūko tėvų meilės ir namų šilumos. Dabar už meilę ir rūpestingumą dėkoju savo vyresniajai draugei Rasai.“- pasakoja Erika. ,,Ji tikėjo manimi net tada, kai aš pati nebetikėjau savimi, net tada, kai aš klydau. Ji mokė mane, guodė, kai aš verkiau.“ Nežinomybė lydi Eriką ir dabar. Butą, kuriame ji gyvena su sūneliu, savininkai nori parduoti. Jei, Erikai tektų išsikraustyti, o eiti ir vėl nebūtų kur. Erika dar šių metų pradžioje įsiregistravo eilėje socialiniam būstui gauti, ji įrašyta 54-ta. Galimybė gauti gyvenamąjį plotą gali atsirasti tik po kelerių metų. Erikai mieliausia gyventi čia, kur dabar gyvena, Gelgaudiškyje ji turi draugių, turi Rasą, kuri jai lyg mama.