Šiandien vis daugiau jaunų žmonių susiduria su antsvorio problema. Šakietis Mantas Aleksa – vienas tokių. 1,82 m ūgio 23-ejų metų vaikinas dar prieš trejus metus kentė dėl antsvorio. Vaikinas svėrė dvigubai tiek, kiek dabar – 130 kg. Tačiau suėmė jautį už ragų ir per metus atsikratė 70 kg – daugiau nei pusės savo kūno svorio. Nors buvo puolęs ir į kraštutinumus, dabar jaučia sveikatos pagerėjimą ir teigia: ,,Storų ir laimingų žmonių nebūna.“

Mantas prisimena, kad, prasidėjus paauglystei, ėmė sparčiai stambėti. Dėl to sulaukdavo aplinkinių pastabų, siūlymų „mesti svorį“. Vaikinas sako, kad varžė ne tik aplinkinių replikos, bet ir savęs vertinimas – jam atrodydavo, kad visi jį stebi, kritikuoja, jis gėdydavosi viešai valgyti kaloringesnį maistą, nes manydavo, kad kiti dėl to jį smerkia.

Antsvoris lėmė ir sveikatos problemas: per didelis cukraus kiekis kraujyje, aukštas kraujospūdis, migrena, vaikinas dažnai sirgdavo. Tyrimai nerodė jokių kitokių to priežasčių kaip tik antsvorį, todėl pirmiausia medikai patarė keisti mitybą: atsisakyti cukraus, druskos, padažų. Tačiau vaikinas teigia „nebuvęs ėdrūnas“, valgydavęs tai, ką ir tėvai, gal tik vakarais leisdavęs sau daugiau pakramsnoti.

Sparčiai augant svoriui, apėmė tingulys ir vaikinas papuolė į užburtą ratą – dėl augančio svorio nesinorėjo užsiimti aktyvia veikla, o jos nebuvimas lėmė dar spartesnį svorio augimą. Mantas teigia, kad neapsiėjo ir be dietų, tačiau jos pasibaigdavo vos po kelių dienų, todėl jokių rezultatų nedavė.

Tačiau 20-asis gimtadienis buvo lemtingas. Tą dieną vaikinas nusprendė, kad laikas pokyčiams: toliau gyventi su antsvoriu ir sveikatos problemomis jis nebenori. Nors pasirinkimas mesti svorį kaupėsi ilgą laiką (dėl aplinkinių spaudimo, nevisavertiškumo komplekso), būtent nuo tos dienos jis nusprendė valgyti mažesnėmis porcijomis, atsisakyti mėsos, daryti iškrovos dienas (nieko nevalgyti). Vaikinas nesitikėjo, kad svoris kris, sako nestebėjęs jo pokyčių, tačiau jie buvo akivaizdūs aplinkiniams. Tad ir minties viską mesti nekilo. Priešingai – užvaldė azartas mesti svorį dar ir dar.

Vaikinas pripažįsta perlenkęs lazdą. Svorio metimas baigėsi organizmo išsekimu, kartą net nualpo. Tik tuomet kreipėsi į specialistus, norėdamas išsitirti. Iki tol su jais nesikonsultavo ir svorį metė pats savo jėgomis: intuityviai rinkdamasis mitybą, sekdamas tinklaraštininkų įrašus, informaciją internete, užsiimdamas aktyvia veikla, atsisakęs saldumynų, įtraukęs į mitybos racioną žaliuosius kokteilius vietoj valgymų. Medikų verdiktas nenudžiugino – nors kraujas buvo idealus, bet per metus numesti 70 kg – iššūkis ir grėsmė sveikatai. Medikai patarė pamažu sugrįžti prie normalios mitybos, pasikonsultuoti su psichologu, nes toks staigus svorio metimas galėjo sukelti maniją (kai žmogui atrodo, kad jis storas, nors iš tiesų toks nėra, ir jis negali nustoti kontroliuoti mitybos).

Vaikinas psichologo paslaugomis nusivylė, tačiau psichologas leido suprasti, kad Mantas save mato stambesnį nei yra iš tiesų. Todėl vaikinas nusprendė susigrąžinti pernelyg sparčiai prarastą svorį: pradėjo valgyti vištieną, kreipėsi į sporto trenerį, pradėjo vartoti papildus.

„Mėsą valgyti pradėjau ir dėl replikų, kad atrodau per lieknas, be to, pats norėjau atrodyti vyriškiau, o ir kavinėse būdavo sunku išsirinkti patiekalą be mėsos“, – sako jis.

Svoris greitai atsistatė – vaikinas priaugo 10 kg. Į mitybą įtraukė žuvį, mėsą, stengėsi vengti nevisaverčio maisto.

„Lietuviški patiekalai manęs niekada netraukė. Kavinėje verčiau renkuosi salotas ar makaronus, o svečiuose nekreipiu dėmesio į kitų nuomonę ir nevalgau to, ko nenoriu“, – teigia jis.

„Suprantu, kad visą gyvenimą negalėsiu kontroliuoti to, ką valgau, tačiau įrodžiau sau, kad bet kada galiu numesti priaugtą svorį“, – tikina Mantas.

Dabar jis jaučiasi stipresnis, toliau užsiima aktyvia sportine veikla: lanko sporto klubą, žaidžia tenisą, važinėjasi dviračiu, kompleksuodamas dėl antsvorio, to anksčiau nedarė. Vaikinas prisimena, kad nelankydavo kūno kultūros pamokų, nes jautė gėdą nusirengti prieš kitus, lygindavo savo kūno formas ir pajėgumą su kitų – atletiškesnių bendraamžių.

„Visuomet mėgau sportą – paspardyti kamuolį, palakstyti, tačiau, ėmus augti svoriui, savaime pradėjau vengti aktyvios veiklos, svoris trukdė ir fiziškai – nebuvau pajėgus, greitai imdavo trūkti oro“, – prisimena Mantas.

Tačiau sako, kad tuo metu neįvertino sporto įtakos svorio reguliavimo procese.

Manto mityboje nebuvo plano, vaikinas elgėsi chaotiškai, eksperimentuodamas. Jo manymu, tik imantis drastiškų veiksmų įmanoma prasilaužti ir pasiekti rezultatą. Vis dėlto pripažįsta, kad dabar elgtųsi kitaip.

„Jei nukritus pirmiesiems kilogramams, būčiau pradėjęs sportuoti, tuomet nebūtų tekę atlikti plastinės odos pertekliaus pašalinimo operacijos, nebūčiau išsekęs iki nualpimo“, – apgailestauja vaikinas.

Todėl kitiems rekomenduoja kreiptis į specialistus, o visų pirma – į psichologą – jis įvertins, ar teisingai matote save.

„Kompleksus lemia ne kūnas. Mes patys susikuriame iliuzijas“, – įsitikinęs Mantas.

Vis dėlto pripažįsta, kad atsikratęs antsvorio pradėjo jaustis laisviau, drąsiau, atsirado noras veikti.

„Anksčiau varžydavau save, net į aktorystę nebandžiau stoti, o norėjau, maniau, kad tam reikia sceninės išvaizdos“, – sako pašnekovas.

Pasak Manto, norint numesti svorio, reikia nusiteikimo, pasitikėjimo savimi, nekaltinti genetikos ir imtis drastiškų veiksmų jau šiandien tam, kad būtų pasiektas staigus efektas, kuris suteiks tikėjimo savimi.

„Reikia ne galvoti, žiūrint televiziją, kaip kažkas gerai atrodo, o imtis veiksmų. Nieko negalvoti, imti ir daryti, nes imsi ir padarysi“, – pataria vaikinas.

„Stori žmonės sukuria įspūdį, kad jiems gerai, bet viduje jaučiasi blogai. Būna, pamatau storą žmogų, tada taip ir norisi prieiti prie jo ir pasakyti: „Ir aš buvau toks kaip tu, bet pažiūrėk į mane dabar“, kad jis suprastų, jog viskas yra įmanoma“, – pokalbį užbaigia Mantas.

Kristina Ižganaitytė