Nedaug sutiksi žmonių, taip mylinčių ir puoselėjančių mišką. Šakietis Sigitas Bagdonavičius, konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2017“ nugalėtojas Marijampolės apskrityje, ne tik saugo senuosius ąžuolus savo gimtinėje Stoškų kaime, bet sodina egles, berželius, kurie liks ateinančioms kartoms.

Tėviškei atminti

Kasmet Lietuvos miško savininkų asociacijos organizuojamo konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ apdovanojimas šiais metais nukeliavo į S. Bagdonavičiaus rankas. 82-ejų vyras nuolat prižiūri jo gimtinėje Stoškų kaime esančią apie 10 ha ploto valdą. Aplinkui žaliuoja apie 40 ha valstybinio miško, kiti plotai – privatininkų. S. Bagdonavičius svarsto: žiūrint į kai kuriuos privačius miškus matyti, kad tik pati gamta čia tvarkosi...

Gruodžio 28 d. nė iš tolo nepriminė žiemos dienos, todėl pasiekti S. Bagdonavičiaus mišką pavyko tik su džipu – 3 km važiavome sunkiai išvažiuojamais miško keliais. S. Bagdonavičius atviravo, kad dažnai miško kelią tvarko pats, padeda ir medžiotojai.

„Stoškų kaime buvo 26 sodybos, gyveno apie 150 žmonių, tačiau šiandien liko tik viena šeima, kaimas išnyko. Štai čia augo rugiai kaip siena, visur stovėjo trobos, gyventojai žvejodavo Šešupėje ir iš to gyveno, kiekvienoje sodyboje tvartai buvo pilni gyvulių, tačiau keitėsi laikmetis, pradėjo kurtis kolūkiai, iki čia nebuvo atvesta elektra, pašešupio žemė buvo nederlinga, todėl žmonės išsikėlė į gyvenvietes, o dirbamą žemę apie 1949 metus Šakių miškų ūkis užsodino egliukėm ir pušiukėm“, – važiuojant miško keliukais pasakojo Sigitas.

Staiga pakelėje prieš akis iškyla ąžuolinis koplytstulpis, kurį S. Bagdonavičius pastatė 2006 m. seneliui Endriui Bagdonavičiui, kaimo račiui, atminti. Koplytstulpis žymi, kad 1890 m. šioje vietoje buvo įkurta Bagdonavičių sodyba. Čia net akys prašviesėja, miško keliuku pasukame į Sigito tėviškę.

„Čia senelio Endriaus sodintas ir vienintelis išlikęs šimtametis ąžuolas bei alksnis. Kai vienas ąžuolas nudžiūvo, tai prieš šešerius metus nupjovėm, visi pasidalinom po medžio kaladę. Toliau auga mamos Eugenijos sodintas ir dar vis vasarą žaliuojantis štarelis“, – rodo kiekvieną taip brangų medį ar augalą Sigitas.

Sodybos pastatų neišlikę, akmeniniame paminkle-knygoje, pastatytoje 2015 m., iškalti buvusios Bagdonavičių sodybos pastatai, greta pasodinti du berželiai. Pasak pašnekovo, jis norėjo anūkams parodyti, kokie pastatai stovėjo sodyboje. Prieš dešimt metų Sigitas iškasė tvenkinį, pagamino inkilus ir įkėlė į medžius.

„Negyvena žmonės, ir paukščiai inkiluose neperi“, – pastebi Sigitas.

Jis konkurso organizatorių padovanotu slankmačiu dar pamatuoja liepą, kurią pasodino savo tėviškėje būdamas 15 metų, šiandien medžio kamieno apimtis apie 70 cm.

Apsodino

Sigitas apie pusšimtį metų išdirbo autobuso vairuotoju, mišką paveldėjo iš tėvelių. Išėjęs į pensiją didelę laiko dalį Sigitas praleidžia miške, jį prižiūri, nuolat iškerta miške greitai priaugančius šabakštynus. Čia apstu darbo ištisus metus.

Toliau pasukame pušyno, kuris pasodintas maždaug prieš 50 metų, link. S. Bagdonavičius rodo jau nudžiūvusias pušis, pasirodo, pušys pažeistos šakninės pinties. Pasak Sigito, reikia daryti plyną kirtimą ir atsodinti arba nuolat pjauti nudžiūvusias pušis. S. Bagdonavičius įsitikinęs, kad pušys turėjo būti pasodintos ne į dirbamą žemę, o į vietą, kur augo lapuočiai. S. Bagdonavičiaus miško valdos paženklintos ribomis – keliukais, kuriais gali pasivaikščioti, technika išvežti malkas, bei, pasak Sigito, rudenį prisirinkti pintines grybų. Išgenėtus brūzgus ir šakas S. Bagdonavičius tvarkingai sukrauna, kad šios supūtų.

Vienu iš svarbių darbų S. Bagdonavičius laiko miško atsodinimą: vienoje miško aikštelėje prieš 10 metų pasodino apie 600 eglaičių, joms reikia ypatingo dėmesio, Sigitas kelerius metus apipjaudavo aplink egles augančius menkaverčius augalus, kad šie neužstotų medeliui saulės. Kitoje aikštelėje Sigitas įveisė naują ąžuolynėlį, kurio kiekvieną medelį parimdė, kad medelis sutvirtėtų, todėl medžiai kiekvienais metais stiebiasi į viršų. Greta dar vienas eglynėlis – 2 ha plote auga keturiasdešimtmetės eglės. Pasak Sigito, jis su kirvuku geni eglės šakas, kad saulė patektų ir medžiai nedžiūtų ir kad būtų galima praeiti.

„Įdėta daug darbo su kirvuku genint eglikes, manau, vien dėl to apdovanojimo nusipelniau. Ir dar žinokit – man tai didelis paskatinimas“, – džiaugiasi pašnekovas.

Medžių sodinukus Sigitas įsigyja Lekėčių medelyne. Jis pataria, kad miško atsodinimui tinkami labiau paūgėję sodinukai, pavyzdžiui, berželiai tinkamiausi iki metro aukščio, tuomet jų jau neužstelbia krūmai ir žolės. Tiesa, jei sodinama į dirbamą žemę, prigyja ir mažesni sodinukai.

Dar viena Sigito valdos vieta – durpynas, čia šeimininkauja bebrai – tai išduoda apgraužti medžiai, juos Sigitas bando išgelbėti, bebrų apgraužtas vietas aptepa dumblu. Ne tik bebrai, bet ir stirnaitės pavasarį paskanauja šviežių pušų pumpurų arba liaunus medelius išlaužo.

„Sako, kad bebrai ąžuolų ir obelų negraužia, neteisybė, tėviškėje buvo apie 60 obelų, šiandien liko tik dvi. Pastebėjau dar įdomų dalyką: pjaudamas senus medžius, radau apie 30 kilpų žvėrims gaudyti, viela apsukta aplink medį ir įaugusi jau į kamieną, visą krūvą jų pririnkau, tai brakonierių įrankiai“, – pastebėjimais dalijasi Sigitas ir prisimena, kad iš šios tėviškės jo mama Eugenija išsikėlė 1981metais. Sigitas dar bandė čia pasisodinti bulvių, bet šernai bulves išknisdavo.

100 berželių

S. Bagdonavičius – tikras auksinių rankų meistras, laisvalaikiu iš medžio drožinėja pjaustymo lentutes, rėmelius nuotraukoms ir kitus drožinius, medieną dirbiniams jis ima tik iš savo miško. Savo valdoje įrengė mobilų namelį, į kurį atvažiuoja su šeima vasarą pailsėti, čia atšventė ir savo 80-metį. Namelio viduje sienos nukabinėtos šeimos nuotraukomis. Dar likusioje plynoje aikštelėje, greta dvikamienių eglių, pastatytas suolelis pakeleiviui atsisėsti, įrengta šiukšlių dėžė, anot Sigito, juk neišvengsi užsukančių grybautojų, jie užsuka pailsėti. Pasak Sigito, kol kas pašaliečiai nuostolių nepadarė.

S. Bagdonavičius įsitikinęs, kad nuo tokio oro užterštumo žmonės jau bėga iš miesto į gamtos prieglobstį, bet pripažįsta, kad į Stoškų kaimą, esantį 30 km nuo Šakių, vargu ar kas atsikeltų gyventi. Jis tikisi, kad jo išpuoselėtu mišku ir toliau rūpinsis vaikai ar anūkai.

Atsisveikindamas S. Bagdonavičius pastebėjo, kad, deja, vis dar daugeliui privatininkų labiau rūpi tik iš miško gaunamos pajamos. Tad ar ateities kartos dar galės džiaugtis mišku, priklausys nuo tokių miško mylėtojų kaip S. Bagdonavičius.

„Geri vaikai – mano didžiausias turtas, jie manimi be perstojo rūpinasi. Anūkai taip pat mato gražų mūsų šeimos pavyzdį“, – džiaugėsi S. Bagdonavičius ir pridūrė, kad būdamas miške prisimena vaikystės takus ir taip miela pasidaro.

Sigito planuose artėjančio Lietuvos šimtmečio proga pasodinti 100 berželių.