Nors savanoriška tarnyba krašto apsaugoje toli gražu neprimena Holivudo filmų ir ne kiekvienam patinka fiziniai išbandymai, komandinis darbas bei komforto trūkumas, tačiau tai garbinga ir reikalinga veikla, ypač populiari po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šiandien savanorių pajėgose tarnauja apie 5 tūkst. karių savanorių. Norime pristatyti jums vieną iš jų – mūsų kraštietį Almantą Liepuonių.

Baigęs Šakių „Žiburio“ gimnaziją Almantas ilgai nesvarstė, draugo paskatintas pasuko kario savanorio keliu. Tam, pasak jo, didelių pastangų nereikėjo, tik gan nuodugniai pasitikrinti sveikatą ir turėti asmeninę motyvaciją. Nei motyvacijos, nei gero fizinio pasiruošimo sportuojančiam vaikinui niekada netrūko. Krepšinio aikštelėje reikia ne mažiau ištvermės ir stiprybės kaip savaitgaliais rengiamose savanorių pratybose. Regiono krepšinio lygoje vaikinas gina „Šakių“ komandos garbę, praėjusiais metais žaidė „Sūduvos“ komandoje. Beje, šiemet jam buvo pasiūlyta atstovauti ir kariuomenės krepšinio rinktinei, dalyvauti čempionatuose.

Almantas jau trečius metus tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno rinktinės Šakių 205 lengvojoje pėstininkų kuopoje ir tai jam netrukdo studijuoti Aleksandro Stulginskio universitete Taikomosios ekologijos fakultete, nes kario savanorio tarnyba yra nenuolatinė karo tarnyba, suderinama su kario savanorio civiliniu darbu, mokslais ar studijomis. Karys savanoris pratybose per metus dalyvauja nuo 20 iki 50 dienų. Mokymai rengiami laisvu laiku, dažniausiai savaitgaliais. Už dienas, praleistas mokymuose, kariams savanoriams mokamas atlyginimas, prilygstantis atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kario atlyginimui, apmokamos išlaidos, susijusios su tarnybos atlikimu, suteikiamos socialinės garantijos.

„Šiandieninė mano specialybė susijusi su gamtosauga, tačiau, svarstydamas apie ateitį, neatmetu galimybės stoti mokytis į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, suteikiančią karinį išsilavinimą, ugdančią karininkus lyderius, – atviravo jaunuolis. – Po trejų metų tarnybos savanoriškose pajėgose yra užskaitoma nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, galima pereiti į profesionalią kariuomenę.“

Pasak Almanto, kariais savanoriais į Krašto apsaugos savanorių pajėgas gali būti priimami Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 18 iki 60 metų amžiaus po kruopštaus sveikatos patikrinimo. Iš pradžių jų laukia 19 dienų Bazinis kario savanorio įgūdžių kursas Rukloje, o po jų tarnavimas savo vietinėje kuopoje. Jaunuolis prisipažino, kad labiausiai jam patinka lauko ir taktikos pratybos.

„Nors tarp mūsų kuopos savanorių daugiausiai jaunų vaikinų – pasieniečių ir policininkų, tačiau ateina vis daugiau merginų. Ir tai jau niekieno nestebina. Taip bliūkšta mitai apie tai, kad moterys negali tarnauti kariuomenėje“, – pasakojo Almantas.

Vasario 16 d. didžiuosius kino ekranus pasiekė ilgai laukta istorinė vaidybinė drama „Pelėdų kalnas“ apie 1947–1953m. Lietuvoje susiklosčius socialinius ir politinius įvykius, kurių centre – pokario karta, besirenkanti arba aukotis partizaninei kovai, arba gyventi prisitaikius prie sovietinio režimo, arba bejėgiškai pasiduoti. Tai ne tik naujas režisieriaus Audrius Juzėno šedevras, bet ir dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šiame filme nusišypsojo laimė filmuotis ir mūsų kalbintam savanoriui. Jis papasakojo, kad rado Kaune skelbimą, kuriame jaunuoliai buvo kviečiami vaidinti filmo masinėse scenose.

„Pagalvojau, o kodėl gi nepabandžius? Ilgai nesvarstydamas atvykau nurodytu adresu ir mane pakvietė dalyvauti dviejose scenose. Siužeto trukmė vos keletas minučių, kurių filmavimas truko visą naktį, iš visų pusių. Režisierius buvo labai reiklus, labai atsidavęs, atrodė nemiegojęs nežinau kiek laiko, – prisiminė Almantas, tuomet suvaidinęs sovietinės armijos kareivį. – Veiksmas vyko prie Vytauto Didžiojo bažnyčios. Mane aprengė, nugrimavo ir paaiškino, ką turiu daryti.“

Vienoje scenoje vaikinas su ginklu rankose lydėjo sunkvežimį, atsišaudė, bet jį nukovė, tad turėjo kristi ant grindinio negyvas. Kitoje – visa filmavimo ir aktorių komanda laukė ryto ir saulės patekėjimo, kad galėtų nufilmuoti, kaip apsuptas priešo kareivių susisprogdina pagrindinis herojus.

„Po šios scenos buvo pakeltas į orą dronas, iš kurio filmavo, kaip vieni kariai guli negyvi, kiti šliaužia sužeisti. Vaizdas tekančios saulės spinduliuose buvo žodžiais neapsakomas ir paliko didelį įspūdį, – pasakojo savanoris. – Filmavimas vyko pavasarį, vaidinti reikėjo rudeniškame peizaže –  po kojomis pribarstė iš anksto sudžiovintų įvairiaspalvių lapų, kuriuos nuolat drėkino vandeniu ir pūtė dūmus. Atrodė, kad nuo upės kyla rūkas. Buvo labai šalta.“

Almantas prisipažino, kad šis filmas jį labai motyvavo, paskatino pasidomėti to laikotarpio istoriniais Lietuvos įvykiais.