Trečiadienį Prezidentūroje, artėjant Motinos dienai, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė tradiciškai pagerbs daugiavaikes motinas. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ bus apdovanotos ir dvi rajono daugiavaikės mamos – plokštietės Ona Pečeliūnienė ir Stefanija Valuntienė.

Gražiausias laikas, kai augo vaikai

Šiais metais abi nominantės iš Plokščių. Stefanija Valuntienė su jau prieš dvidešimt metų Anapilin išėjusiu vyru Vytautu užaugino šešis vaikus: Rasą, Eglę, Aušrą, Giedrių, Saulių ir Žilviną, su kurio šeima dabar ir gyvena.

„Mano pagrandukas, mažiausias“, – supažindina S. Valuntienė.

Neseniai 92-ejų metų sukaktį atšventusią Stefaniją džiugina ne tik vaikai, bet ir šešiolika anūkų bei du proanūkiai. Pakeliui ir trečiasis, tad artimiausiuose auksines rankas turinčios S. Valuntienės planuose – batelių mezgimas mažyliui. Moters rankoms paklūsta ir virbalai, ir vąšelis, ir adata. Ji sako visus apmezgusi ir apnėrusi, o jos tautodailės dirbiniai yra puošę ne vieną parodą. Štai ir besikalbant tuoj sūnui paliepia atnešti pagalvę ir parodyti, kas yra stafkos (prie užvalkalo prisiuvamas nertas papuošimas), mielai dalijasi nėrinių nuotraukomis.  Tačiau gražaus amžiaus sulaukusi S. Valuntienė ne tik rankdarbiais užsiima. Štai per žiemą viešėdama pas dukrą ji perskaitė 25 knygas. Apie rašytojus, muziką... Romanai, kaip ir serialai, jai ne prie širdies.

„Nesuprantu, kaip juos galima žiūrėti, – nustebina pašnekovė. – Pažiūriu „Panoramą“, kultūrines laidas, patinka žiūrėti apie gamtą.“

Plokščiuose S. Valuntienė nuo 1949-ųjų, 43-ejus metus dirbo dantų gydytoja ir buvo viena pirmųjų gydytojų Plokščiuose. Prisimena, tais laikais dantis protezuoti buvo draudžiama, tad tuo užsiimdavo slapčia, o klientai būdavo tų laikų elitas. Tad ji buvo iš tų, kur ir žirnelių, majonezo ar lašinių atėjusi per kitą pusę gaudavo. Rodos, viskas kaip per sviestą, bet pašnekovė patikina, kad tais laikais auginti vaikus nebuvo lengva.

„Buvo labai sunku. Darželių nebuvo. Reikia eiti į darbą, o vaikų nėra kur palikti. Tai Žilviną Eglė jau prižiūrėdavo, aprengdavo, o taip ir vieno, ir kito prašydavai“, – prisimena moteris.

Ji su vyru vertėsi ir ūkiškai, pati siuvo, o už tai, ką išmoko, labiausiai dėkinga pamokoms gimnazijoje.

„Mokinaus prancūziškai, mokinaus vokiškai, lotyniškai ir visas kalbas moku lietuviškai“, – humoro nestokoja plokštietė.

Gyvenusi „prie Smetonos“, vėliau „prie ruso“, o dabar jau ir Europos Sąjungoje ponia Stefanija sutinka, kad pragyveno ne vieną santvarką, turi apie tai ką papasakoti, bet labiausiai džiaugiasi dabartimi. Sako visko gana, nieko netrūksta, jaučia vidinę pilnatvę. Visgi paklausta, o kas iš to prabėgusio laiko gražiausia ir labiausiai įsiminė, nedvejodama patikina, kad tai laikas, kai augo vaikai. Užtat ir dabar džiaugiasi, kai visi krūvon susirenka ir namų stogą kilnoja.

Paklausta, kaip vertina Prezidentės apdovanojimą, ji sako, jog malonu, nors ir pavėluotai, nes toks dėmesys, pasak pašnekovės, galėjo anksčiau būti, kai ji jaunesnė buvo, geriau vaikščiojo. Visgi į Prezidentūrą ji planuoja vykti ir tiksi, kad ten sulauks ir sostinėje gyvenančių anūkų dėmesio.

Auginti vaikus nebuvo sunku

Tokiu pačiu ordinu bus apdovanota ir kita plokštietė Ona Pečeliūnienė. Tik dėl prastos sveikatos ji atsiimti apdovanojimo nevyks, užtat jį Prezidentės kanceliarijos atstovai atveš į rajoną. Ona kartu su vyru Jurgiu susilaukė penkių vaikų: Vidmanto, Julijos, kurią vadina Ramute, Jono, Birutės ir Rūtos. Džiaugiasi ji ir 11 anūkų ir šešiais proanūkiais. Štai ir per Velykas jie pas Oną suvažiavę buvo, nudžiugino savo viešnage ir iš užsienio grįžęs anūkas.

„Du vyrus pragyvenau, tik su antru neišbuvau, labai unoravas, jaunesnis buvo“, – prisimena pašnekovė, pajuokavusi, kad ji pati dar buvusi pačiam gerume, nors tekėjo jau būdama virš 50-ties.

Dabar pasiguodžia, kad jau ligų susikrovė, paeina tik su lazdomis, bet jaunystėje labai graži buvusi, be galo darbą mylėjusi.

„Labai mylėjau mokslus, darbą, norėjau mokytis toliau, bet nebuvo kaip. Tėtis anksti mirė“, – pasakoja O. Pečeliūnienė, apie trisdešimtmetį dirbusi fermose, kiaules šėrusi ir už savo darbą gerų įvertinimų sulaukusi.

Sako ir dabar bulvių nuskutanti, kavos išsiverdanti, kartais ir krosnį pakūrenanti, nes nenori įkyrėti sūnui Vidmantui, su kuriuo ir gyvena. Kai geresnis oras, į gonkas išeina ir vis pasvarsto, kad sūnus ir marčią parvesti galėtų, nes „dabar su kompiuteriu apsiženijęs“ (Vidmantas Ambrasas – buvęs mokytojas Plokšiuose, vienas pirmųjų įsigijęs kompiuterį – red. past.)

Paklausta apie vaikų auginimą sako, kad nebuvę taip ir sunku, vaikai vieni kitus dabojo, padėdavo. Ir dabar ji savo atžalomis be galo džiaugiasi ir didžiuojasi. Štai ant sienos kabo jos dukros tautodailininkės Birutės Jakštienės paveikslas, džiugu, kaip sako pašnekovė, kad visi vaikai užaugo dorais žmonėmis.