Nuotr. Seimo nariai (iš kairės) Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kalbėjo apie krikščionybę Europoje ir teigė, kad tik mes patys galime apginti savo tikėjimą.
Tiesa, diskusija susitikimo galbūt negalima vadinti, nes tai buvo daugiau Seimo narių mintys bei įžvalgos, nes šakiečiai klausimų neuždavinėjo, tik tyliai stebėjo ir klausėsi. Tik klebonas Antanas Matusevičius renginio pabaigoje pastebėjo, kad šiuolaikinė visuomenė yra gana struktūruota, daug įvairių frakcijų Seime, negana to – net ir krikščioniškų partijų atstovai pasisako visai ne krikščioniškai. Dvasininkas čia įžvelgia elementariausią norą įtikti rinkėjams, galbūt norą pelnyti aukštesnius reitingus.
Beje, kad tai išties tampa problema, nemažai kalbėjo ir A. Ažubalis. Jo nuomone, labai svarbu įvardinti, kas yra kas, ir tai daryti drąsiai, nes kartais žmonėms susigaudyti, suprasti, kas yra kas, tampa išties sunku.
„Jei Petras daro gerai, tai ir svarbu tai įvardyti, o gal štai Jonas daro nelabai gerai“, – siūlė Seimo narys, pabrėžęs, kad nepakanka kalbėti abstrakčiomis frazėmis.
To konkretaus įvardinimo, beje, šiandien trūksta. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Štai L. Kasčiūnas pateikė pavyzdį ir ragino prisiminti, kokia buvo pirmoji Europos lyderių reakcija po brutalių išpuolių Šri Lankoje. Esą ne vienas pareiškė, kad tai išpuolis prieš šv. Velykų garbinimą, tačiau, Seimo nario įsitikinimu, tai akivaizdžiausias išpuolis prieš krikščionybę ir būtent taip reikia įvardyti.
„Norint, kad Europa būtų gyva, jai reikia sielos, o sielos pagrindas kyla iš krikščionybės“, – teigė L. Kasčiūnas.
A. Ažubalis taip pat kalbėjo labai panašiai ir pastebėjo, kad šiuolaikiniai žmonės labiau linkę į materialius dalykus, į materialinę gerovę, o apie moralinius, dvasinius dalykus, anot svečio, net kalbėti nelabai populiaru. Štai ir atsitinka taip, kalbėjo jis, kad ta Europa trupa, kadangi tas skiedinys, tai yra krikščionybė, nėra tokia, kokia buvo mūsų prosenelių laikais. Ir pirmiausia todėl, kad mes nežinome krikščionybės istorijos arba mažai apie ją žinome, nesame drąsūs apie tai kalbėti ir skleisti savo tikėjimą. Kita vertus, kaip gali skleisti tai, ko nelabai žinai...
Be to, jis mano, kad didelę įtaką, pavyzdį turi ir šalių lyderiai. Tačiau apie ką galima kalbėti, kai net per didžiąsias šventes bažnyčiose tų lyderių vienas kitas.
„Krikščioniško auklėjimo stoka šeimose ir gimdo lyderius, kurie neturi krikščioniškos pasaulėžiūros“, – sakė Seimo narys, pasigedęs dėmesio krikščionybei ir mokykloje.
Jo manymu, turėtų būti ne etika ar tikyba, bet krikščionybės pamoka, leidžianti ir padedanti suprasti, kas tu iš tiesų esi, koks esi.
„Kas apgins mūsų tikėjimą? Tik mes ir mūsų vaikai“, – sakė A. Ažubalis, pridūręs, kad pirmiausiai reikia suvokimo, kas tai yra, ir kad tai visa ko, kaip ir pačios Europos, pamatas. Nes kokia bus Europa, tokie būsime ir mes. Mes esame europiečiai, bet pirmiausiai esame krikščionys. Būtent to svečiai ir ragino nepamiršti.