Šiuo metu Genujoje gyvenanti Ieva Misevičiūtė doktorantūros studijų darbą atlieka Italijos technologijų institute ir pripažįsta, kad nesėkmės – darbo kasdienybė, mat mėnesių ar metų darbas gali nepasiteisinti ir tada viską reikia pradėti nuo pradžių. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Šiandien sunku patikėti, kad doktorantūrą neuromokslų srityje Genujos universitete (Italija) studijuojanti šakietė Ieva Misevičiūtė vaikystėje svajojo būti autobuso vairuotoja arba mokyklos direktore, o psichologės karjerą rinkosi tik besimokydama paskutinėse „Varpo“ mokyklos klasėse. Kraštietė mielai sutiko pasidalyti savo studijų patirtimi ir patarimais jaunimui, kurie norėtų sekti jos pėdomis.
Kur ir ką studijavote? Kuo užsiimate šiandien?
Pradėjusi psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, greitai supratau, kad mane labiau domina biologinė nei psichologinė smegenų veiklos perspektyva, todėl magistro studijoms pasirinkau neurobiologiją Vilniaus universitete. Šiuo metu gyvenu Genujoje, kur pagrindinis doktorantūros studijų darbas vyksta Italijos technologijų institute. Daug laiko praleidžiu laboratorijoje, kur atliekami eksperimentai, siekiant ištirti smegenų ląstelių veiklą ir plastiškumą. Šiandien mano pagrindinė užduotis – ištirti, kaip paauglio ir suaugusio žmogaus smegenys reaguoja į stresą, siekiame išsiaiškinti, ar neuroninis plastiškumas šiais skirtingais amžiaus tarpsniais gali skirtis, o jei taip, tai iš kur šis skirtumas atsiranda.
Kokių charakterio bruožų reikia turėti norint dirbti jūsų pasirinktą darbą?
Atkaklumo ir ištvermės, nes šis darbas reikalauja daug laiko ir pastangų, o gauti rezultatai dažnai nėra proporcingi šiam indėliui. Svarbu išlikti motyvuotam ir nepasiduoti, net jei ir nesiseka dešimtis kartų iš eilės. Eksperimentus reikia dažnai kartoti, tobulinti, o kartais anuliuoti ir pakeisti visą metodiką. Tai reiškia, jog mėnesių ar metų darbas gali nukeliauti į šiukšliadėžę, o tada viską tenka pradėti nuo pradžių. Nesėkmės šiame darbe yra kasdienybė, todėl būtina išsiugdyti atsparumą ir nepriimti visko asmeniškai.
Ieva Misevičiūtė daug laiko praleidžia laboratorijoje. Šiandien jos pagrindinė užduotis – ištirti, kaip paauglio ir suaugusio žmogaus smegenys reaguoja į stresą. Asmeninio archyvo nuotr.
Koks buvo didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?
Šios doktorantūros studijos. Neuromokslas yra tarpdisciplininis mokslas ir norint gerai perprasti šią sritį reikalingos biologijos, chemijos, fizikos, matematikos bei programavimo žinios. Akivaizdu, kad tenka praleisti daug laiko ne tik laboratorijoje, bet ir prie knygų.
Ką patartumėte jaunimui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
Dar besimokant mokykloje patarčiau atkreipti dėmesį į visus tiksliuosius ir gamtos mokslų dalykus, nenuvertinant nė vieno ir negalvojant, jog galbūt vieno iš jų nereikės stojant į šią studijų kryptį. Dabar mokslas ir technologijos jungia daugelį skirtingų disciplinų, todėl turėti bent minimalų supratimą apie kiekvieną iš jų yra didelis pliusas.
Vėliau, jau studijuojant universitete, rekomenduočiau pasisemti kuo daugiau praktikos Lietuvoje ir svetur. Tiems, kas galvojate apie mokslinį darbą ar doktorantūros studijas, patarčiau atlikti praktiką vykti į kiek įmanoma daugiau laboratorijų – jos viena nuo kitos gali labai skirtis tiek darbo specifika, tiek bendra darbo kultūra. Svarbu žinoti, kokį pasirinkimą turite prieš priimant sprendimą, kur apsistoti ilgesniam laikui.
Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?
Laisvalaikiui laiko lieka nedaug. Darbo diena laboratorijoje gali trukti apie 10–12 valandų per dieną, o kartais tenka padirbėti ir savaitgaliais. Po darbo dažniausiai atsipalaiduoju sporto salėje. Kitas pomėgis, kurį atradau gyvendama kalnuotame Ligurijos regione, – laipiojimas uolomis.
Jei reikėtų rinktis dar kartą, ar pasirinktumėte tokį pat gyvenimo kelią? Kuo jis jus žavi?
Taip! Šiame kelyje mane labiausiai žavi pačios smegenys. Tik pagalvokite, koks tai neįtikėtinai sudėtingas ir nuostabus organas! Smegenys leidžia mums, žmonėms, mąstyti, kalbėti, jausti, matyti, girdėti, prisiminti, vaikščioti ir daug daugiau. Galimybė bent maža dalele prisidėti prie supratimo, kaip smegenys tai daro, yra mano didžiausias įkvėpimas.
Kokie jūsų ateities planai?
Kol kas žinau tik tiek, jog norėčiau likti dirbti neuromokslų srityje. Koks darbas tai bus, dar nežinau, bet esu atvira ir apsispręsiu pabaigusi studijas.
Kaip jums sekėsi prisijaukinti kitą šalį? Ar nenorėtumėte sugrįžti gyventi į gimtinę?
Gyvenu Italijoje jau trečius metus. Kaip ir visur, yra savų pliusų ir minusų. Čia klimatas yra daug palankesnis nei Lietuvoje – saulė šviečia ištisus metus beveik kiekvieną dieną, gyvenu pajūryje, kur žydra pakrantė, kaip iš atostogų paveiksliukų, man yra ranka pasiekiama. Žmonės čia labai šilti ir draugiški, nuolatos šypsosi, pašnekina. Iš kitos pusės, pasiilgstu šiaurietiško žmonių tikslumo, punktualumo, savos kalbos. Lietuvos pasiilgstu nuolatos. Sugrįžti taip pat norėčiau. Ši galimybė visuomet išlieka atviru klausimu.
Dėkoju už pokalbį!
Pradėjusi psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, greitai supratau, kad mane labiau domina biologinė nei psichologinė smegenų veiklos perspektyva, todėl magistro studijoms pasirinkau neurobiologiją Vilniaus universitete. Šiuo metu gyvenu Genujoje, kur pagrindinis doktorantūros studijų darbas vyksta Italijos technologijų institute. Daug laiko praleidžiu laboratorijoje, kur atliekami eksperimentai, siekiant ištirti smegenų ląstelių veiklą ir plastiškumą. Šiandien mano pagrindinė užduotis – ištirti, kaip paauglio ir suaugusio žmogaus smegenys reaguoja į stresą, siekiame išsiaiškinti, ar neuroninis plastiškumas šiais skirtingais amžiaus tarpsniais gali skirtis, o jei taip, tai iš kur šis skirtumas atsiranda.
Kokių charakterio bruožų reikia turėti norint dirbti jūsų pasirinktą darbą?
Atkaklumo ir ištvermės, nes šis darbas reikalauja daug laiko ir pastangų, o gauti rezultatai dažnai nėra proporcingi šiam indėliui. Svarbu išlikti motyvuotam ir nepasiduoti, net jei ir nesiseka dešimtis kartų iš eilės. Eksperimentus reikia dažnai kartoti, tobulinti, o kartais anuliuoti ir pakeisti visą metodiką. Tai reiškia, jog mėnesių ar metų darbas gali nukeliauti į šiukšliadėžę, o tada viską tenka pradėti nuo pradžių. Nesėkmės šiame darbe yra kasdienybė, todėl būtina išsiugdyti atsparumą ir nepriimti visko asmeniškai.
Ieva Misevičiūtė daug laiko praleidžia laboratorijoje. Šiandien jos pagrindinė užduotis – ištirti, kaip paauglio ir suaugusio žmogaus smegenys reaguoja į stresą. Asmeninio archyvo nuotr.
Koks buvo didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?
Šios doktorantūros studijos. Neuromokslas yra tarpdisciplininis mokslas ir norint gerai perprasti šią sritį reikalingos biologijos, chemijos, fizikos, matematikos bei programavimo žinios. Akivaizdu, kad tenka praleisti daug laiko ne tik laboratorijoje, bet ir prie knygų.
Ką patartumėte jaunimui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
Dar besimokant mokykloje patarčiau atkreipti dėmesį į visus tiksliuosius ir gamtos mokslų dalykus, nenuvertinant nė vieno ir negalvojant, jog galbūt vieno iš jų nereikės stojant į šią studijų kryptį. Dabar mokslas ir technologijos jungia daugelį skirtingų disciplinų, todėl turėti bent minimalų supratimą apie kiekvieną iš jų yra didelis pliusas.
Vėliau, jau studijuojant universitete, rekomenduočiau pasisemti kuo daugiau praktikos Lietuvoje ir svetur. Tiems, kas galvojate apie mokslinį darbą ar doktorantūros studijas, patarčiau atlikti praktiką vykti į kiek įmanoma daugiau laboratorijų – jos viena nuo kitos gali labai skirtis tiek darbo specifika, tiek bendra darbo kultūra. Svarbu žinoti, kokį pasirinkimą turite prieš priimant sprendimą, kur apsistoti ilgesniam laikui.
Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?
Laisvalaikiui laiko lieka nedaug. Darbo diena laboratorijoje gali trukti apie 10–12 valandų per dieną, o kartais tenka padirbėti ir savaitgaliais. Po darbo dažniausiai atsipalaiduoju sporto salėje. Kitas pomėgis, kurį atradau gyvendama kalnuotame Ligurijos regione, – laipiojimas uolomis.
Jei reikėtų rinktis dar kartą, ar pasirinktumėte tokį pat gyvenimo kelią? Kuo jis jus žavi?
Taip! Šiame kelyje mane labiausiai žavi pačios smegenys. Tik pagalvokite, koks tai neįtikėtinai sudėtingas ir nuostabus organas! Smegenys leidžia mums, žmonėms, mąstyti, kalbėti, jausti, matyti, girdėti, prisiminti, vaikščioti ir daug daugiau. Galimybė bent maža dalele prisidėti prie supratimo, kaip smegenys tai daro, yra mano didžiausias įkvėpimas.
Kokie jūsų ateities planai?
Kol kas žinau tik tiek, jog norėčiau likti dirbti neuromokslų srityje. Koks darbas tai bus, dar nežinau, bet esu atvira ir apsispręsiu pabaigusi studijas.
Kaip jums sekėsi prisijaukinti kitą šalį? Ar nenorėtumėte sugrįžti gyventi į gimtinę?
Gyvenu Italijoje jau trečius metus. Kaip ir visur, yra savų pliusų ir minusų. Čia klimatas yra daug palankesnis nei Lietuvoje – saulė šviečia ištisus metus beveik kiekvieną dieną, gyvenu pajūryje, kur žydra pakrantė, kaip iš atostogų paveiksliukų, man yra ranka pasiekiama. Žmonės čia labai šilti ir draugiški, nuolatos šypsosi, pašnekina. Iš kitos pusės, pasiilgstu šiaurietiško žmonių tikslumo, punktualumo, savos kalbos. Lietuvos pasiilgstu nuolatos. Sugrįžti taip pat norėčiau. Ši galimybė visuomet išlieka atviru klausimu.
Dėkoju už pokalbį!
Dalė iš Griškabūdžio:
