Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205-os lengvosios pėstininkų kuopos vadė, vyresnioji leitenantė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė atsisveikino su mūsų kraštu, karės karjerą tęs naujoje tarnybos vietoje. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Spalio 11 d. Zanavykų muziejuje gausiai susirinkę kariai savanoriai, šauliai, rezistencinių kovų dalyviai ir tie, kuriems teko pažinti puikią karę, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205-os lengvosios pėstininkų kuopos vadę, vyresniąją leitenantę Elmyrą Baljanaitę-Stanevičienę, palydėjo ją į kitą tarnybos vietą ir padėkojo už dvejus metus trukusį vadovavimą kuopai.
Rezistencinėms kovoms atminti
Vadovauti 205-ai kuopai E. Baljanaitė-Stanevičienė buvo paskirta 2017 m. rugpjūtį ir su griausmu surengė lauko taktikos pratybas „Piktas Šernas-2017“, jų metu į Šakius pirmą kartą atskrido „juodieji sakalai“ („Warangels“), priklausantys NATO pajėgoms. Atvykusi į Šakius, ji pirmiausiai prikėlė tarnybai savanorius, kurie su vade priekyje buvo nuolatiniai rajone rengiamų pėsčiųjų žygių, valstybinių bei partizanų pagerbimo švenčių dalyviai.
Šiandien drąsiai galime E. Baljanaitę-Stanevičienę pavadinti mūsų krašto istorinės atminties saugotoja – ji prisidėjo atstatant Rūdšilio bunkerį, laisvės kovotojų žurnalisto Julijono Būtėno ir Petro Jurkšaičio žuvimo vietą. E. Baljanaitė-Stanevičienė prisiminė, kad prieš lapkričio 1-ąją,lankydama mūsų krašte partizanų žūties vietas, ji susidomėjo Tauro apygardos kovomis ir pirmiausia stengėsi tai integruoti į pratybas, o prisidėti prie Rūdšilio bunkerio atstatymo paskatino miškininkas Simonas Šilingas. Kuopos vadė šiai gražiai misijai įgyvendinti pasitelkė visą būrį pagalbininkų – karius, šaulius, miškininkus, kitus savanorius bei partizaninių kovų rekonstruktorių dr. Ramūną Skvirecką. Bunkerio atstatymo procesą kuopos vadė kartu su šaule Mantile Ambrukaityte įamžino fotografijose, jų paroda, pavadinta „Rezistencijos archeologija“, praėjusį penktadienį buvo atidaryta Zanavykų muziejuje. Talkinant fotografui Vidui Venslovaičiui fotografijos įgavo kiek kitokį spalvinį spektrą ir prasmę – privertė giliau susimąstyti pokario rezistencijos tema.
M. Ambrukaitytė sakė, kad šis bunkerio atstatymas jai labai svarbus. Anot jos, kiekvienas savo rankomis prisidėdamas parodo atsidavimą, pagarbą praeities herojams, kurie dėjo visas pastangas dėl geresnės mūsų ateities.
„Šiandien noriu padėkoti tikriesiems partizaninių kovų liudytojams Antanui Puskunigiui, Janinai Mozuraitytei, Zenonui Rakauskui, Kęstučiui Matulaičiui, Antanui Bajerčiui ir visiems, kurie yra tikrieji istorijos mokytojai ir mes iš jų dar galime sužinoti tikrąją istoriją“, – kalbėjo vyr. leitn. E. Baljanaitė-Stanevičienė. Iš šių žmonių išgirstus prisiminimus apie rezistencijos kovas ji kartu su Virginijumi Kašinsku užfiksavo ir rengia dokumentinę apybraižą „Šturmo tėvonija“ – apie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanus. Dalį apybraižos, kurioje prisiminimais dalinasi jankiškis Kęstutis Matulaitis, išvydo ir renginio dalyviai.
Tiria ir atstato bunkerius
Į renginį atvykęs jau ne vieną bunkerį atstatęs dr. R. Skvireckas lygindamas Aukštaitijos ir mūsų vietovių bunkerių įrengimą paminėjo, kad mūsų miškuose smėlis sugeria drėgmę ir svarstė, kad gali tekti ateityje ir trečią kartą atstatyti Rūdšilio bunkerį. Dar vienas svečias, Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis tęsė pažintį su buvusiomis partizanų kovų vietomis. Jis išleido ne vieną knygą, visos susijusios su Lietuvos ir mūsų kariuomenės istorija. E. Kuckailis tyrinėjo Užpelkių kautynių vietą, Daugėliškių bunkerį ir vietas, susijusias su 1949m. Deklaracijos signatarais.
„Kai atkasa bunkerį, archeologai randa ampulių, drabužių, karinės ekipuotės detalių, netgi ginklų. Tai yra istorinė informacija. Mes nustatome labai reikšmingas detales, šovinių tūtelės pasakoja, kokie ginklai buvo naudojami, pavyzdžiui, rasta devynių milimetrų kulka, ant kurios graižto žymės bylojo, jog tai buvo paskutinė kulka, kuri pasitarnaudavo partizanams apsupties atveju ir nesant galimybių prasiveržti“, – pasakojo E.Kuckailis.
Gyvais pasakojimais apie partizanų įrengtas slaptavietes dalijosi laisvės kovų dalyvis, lekėtiškis Z. Rakauskas, kuris pabrėžė, kad bunkeryje buvo sudėtinga gyventi dėl drėgmės, pelėsio, ypač sužeistiems partizanams.
Lauks sugrįžtančios
Tokie palinkėjimai skambėjo iš atėjusių palydėti vyr. leitn. E. Baljanaitę-Stanevičienę į kitą tarnybos vietą. Pasienio, policijos, rajono savivaldybės vadovai ir kiti susirinkusieji dėkojo už prisidėjimą prie mūsų krašto praeities įamžinimo, už jaunimo patriotiškumo ugdymą, linkėjo sėkmės ne tik naujoje tarnybos vietoje, bet ir kūryboje. Daugelis kalbėjusių prašė sugrįžti.
„Norėčiau, kad perduotumėte Elmyros vadams, kad per tuos dvejus metus buvo geriausias tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kurį aš turėjau su žmogumi, vilkinčiu kario uniformą“, – sakė Šakių policijos komisariato vadovas Aušrys Kvederevičius.
Iš karės Elmyros veido visą popietė nedingo šypsena, bet kai išsirikiavę jos 205-os kuopos kariai savanoriai paprašė paskutinį kartą duoti komandą „Šernai“, moteris susigraudino. Kuopos kariai savo vadei įteikė simbolines dovanas – durklą, šalmą, žiedą. Vyr. leitn. E. Baljanaitė-Stanevičienė laikinai kuopos vairą perdavė kuopininkui Raimondui Gaščiūnui.
„Be kuopos, be karių, be savo šeimos narių, nieko nenuveikčiau, ačiū jums visiems“, – tokiais žodžiais atsisveikino E. Baljanaitė-Stanevičienė.
Iš tiesų tą popietę visi šie žmonės buvo šalia, netgi trimetis sūnus, kuris retkarčiais įsiprašydavo pas mamą ant rankų.
Pati vadė atviravo, kad mėgsta raudonas rožes, o kad laisvalaikiu mėgsta tapyti, yra surengusi tapybos, fotografijos parodų, mėgsta jodinėti žirgais, rašo eilėraščius, planuoja išleisti eilėraščių almanachą – žino ne visi.
Vadovauti 205-ai kuopai E. Baljanaitė-Stanevičienė buvo paskirta 2017 m. rugpjūtį ir su griausmu surengė lauko taktikos pratybas „Piktas Šernas-2017“, jų metu į Šakius pirmą kartą atskrido „juodieji sakalai“ („Warangels“), priklausantys NATO pajėgoms. Atvykusi į Šakius, ji pirmiausiai prikėlė tarnybai savanorius, kurie su vade priekyje buvo nuolatiniai rajone rengiamų pėsčiųjų žygių, valstybinių bei partizanų pagerbimo švenčių dalyviai.
Šiandien drąsiai galime E. Baljanaitę-Stanevičienę pavadinti mūsų krašto istorinės atminties saugotoja – ji prisidėjo atstatant Rūdšilio bunkerį, laisvės kovotojų žurnalisto Julijono Būtėno ir Petro Jurkšaičio žuvimo vietą. E. Baljanaitė-Stanevičienė prisiminė, kad prieš lapkričio 1-ąją,lankydama mūsų krašte partizanų žūties vietas, ji susidomėjo Tauro apygardos kovomis ir pirmiausia stengėsi tai integruoti į pratybas, o prisidėti prie Rūdšilio bunkerio atstatymo paskatino miškininkas Simonas Šilingas. Kuopos vadė šiai gražiai misijai įgyvendinti pasitelkė visą būrį pagalbininkų – karius, šaulius, miškininkus, kitus savanorius bei partizaninių kovų rekonstruktorių dr. Ramūną Skvirecką. Bunkerio atstatymo procesą kuopos vadė kartu su šaule Mantile Ambrukaityte įamžino fotografijose, jų paroda, pavadinta „Rezistencijos archeologija“, praėjusį penktadienį buvo atidaryta Zanavykų muziejuje. Talkinant fotografui Vidui Venslovaičiui fotografijos įgavo kiek kitokį spalvinį spektrą ir prasmę – privertė giliau susimąstyti pokario rezistencijos tema.
M. Ambrukaitytė sakė, kad šis bunkerio atstatymas jai labai svarbus. Anot jos, kiekvienas savo rankomis prisidėdamas parodo atsidavimą, pagarbą praeities herojams, kurie dėjo visas pastangas dėl geresnės mūsų ateities.
„Šiandien noriu padėkoti tikriesiems partizaninių kovų liudytojams Antanui Puskunigiui, Janinai Mozuraitytei, Zenonui Rakauskui, Kęstučiui Matulaičiui, Antanui Bajerčiui ir visiems, kurie yra tikrieji istorijos mokytojai ir mes iš jų dar galime sužinoti tikrąją istoriją“, – kalbėjo vyr. leitn. E. Baljanaitė-Stanevičienė. Iš šių žmonių išgirstus prisiminimus apie rezistencijos kovas ji kartu su Virginijumi Kašinsku užfiksavo ir rengia dokumentinę apybraižą „Šturmo tėvonija“ – apie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanus. Dalį apybraižos, kurioje prisiminimais dalinasi jankiškis Kęstutis Matulaitis, išvydo ir renginio dalyviai.
Tiria ir atstato bunkerius
Į renginį atvykęs jau ne vieną bunkerį atstatęs dr. R. Skvireckas lygindamas Aukštaitijos ir mūsų vietovių bunkerių įrengimą paminėjo, kad mūsų miškuose smėlis sugeria drėgmę ir svarstė, kad gali tekti ateityje ir trečią kartą atstatyti Rūdšilio bunkerį. Dar vienas svečias, Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis tęsė pažintį su buvusiomis partizanų kovų vietomis. Jis išleido ne vieną knygą, visos susijusios su Lietuvos ir mūsų kariuomenės istorija. E. Kuckailis tyrinėjo Užpelkių kautynių vietą, Daugėliškių bunkerį ir vietas, susijusias su 1949m. Deklaracijos signatarais.
„Kai atkasa bunkerį, archeologai randa ampulių, drabužių, karinės ekipuotės detalių, netgi ginklų. Tai yra istorinė informacija. Mes nustatome labai reikšmingas detales, šovinių tūtelės pasakoja, kokie ginklai buvo naudojami, pavyzdžiui, rasta devynių milimetrų kulka, ant kurios graižto žymės bylojo, jog tai buvo paskutinė kulka, kuri pasitarnaudavo partizanams apsupties atveju ir nesant galimybių prasiveržti“, – pasakojo E.Kuckailis.
Gyvais pasakojimais apie partizanų įrengtas slaptavietes dalijosi laisvės kovų dalyvis, lekėtiškis Z. Rakauskas, kuris pabrėžė, kad bunkeryje buvo sudėtinga gyventi dėl drėgmės, pelėsio, ypač sužeistiems partizanams.
Lauks sugrįžtančios
Tokie palinkėjimai skambėjo iš atėjusių palydėti vyr. leitn. E. Baljanaitę-Stanevičienę į kitą tarnybos vietą. Pasienio, policijos, rajono savivaldybės vadovai ir kiti susirinkusieji dėkojo už prisidėjimą prie mūsų krašto praeities įamžinimo, už jaunimo patriotiškumo ugdymą, linkėjo sėkmės ne tik naujoje tarnybos vietoje, bet ir kūryboje. Daugelis kalbėjusių prašė sugrįžti.
„Norėčiau, kad perduotumėte Elmyros vadams, kad per tuos dvejus metus buvo geriausias tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kurį aš turėjau su žmogumi, vilkinčiu kario uniformą“, – sakė Šakių policijos komisariato vadovas Aušrys Kvederevičius.
Iš karės Elmyros veido visą popietė nedingo šypsena, bet kai išsirikiavę jos 205-os kuopos kariai savanoriai paprašė paskutinį kartą duoti komandą „Šernai“, moteris susigraudino. Kuopos kariai savo vadei įteikė simbolines dovanas – durklą, šalmą, žiedą. Vyr. leitn. E. Baljanaitė-Stanevičienė laikinai kuopos vairą perdavė kuopininkui Raimondui Gaščiūnui.
„Be kuopos, be karių, be savo šeimos narių, nieko nenuveikčiau, ačiū jums visiems“, – tokiais žodžiais atsisveikino E. Baljanaitė-Stanevičienė.
Iš tiesų tą popietę visi šie žmonės buvo šalia, netgi trimetis sūnus, kuris retkarčiais įsiprašydavo pas mamą ant rankų.
Pati vadė atviravo, kad mėgsta raudonas rožes, o kad laisvalaikiu mėgsta tapyti, yra surengusi tapybos, fotografijos parodų, mėgsta jodinėti žirgais, rašo eilėraščius, planuoja išleisti eilėraščių almanachą – žino ne visi.
Dalė iš Griškabūdžio:
