Apmąstyti praėjusius metus, išgyventi artėjančio Jėzaus gimimo šventę ir pasidalinti duona, kuri tą popietę tapo pėdutės forma, griškabūdiečius pakvietė parapijos klebonas Vytautas Mazirskas.

Praėjusio penktadienio pavakarę atėjusius į Griškabūdžio kultūros centrą prie balta staltiese užtiesto stalo sėsti kvietė parapijos klebonas V. Mazirskas ir Vilkaviškio vyskupijos Parapinės katechezės ir religinio švietimo centro katechetė Lina Mažeikaitė. Stalas atrodė neįprastai: link didžiosios žvakės buvo sudėliotos duonos pėdutės, į kurias įsmeigta po žvakelę. Kai viešnia uždegė didžiąją žvakę, įsivyravo ramybė, ji skaitė V.Mačernio prozos kūrinį „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, kuriame pasakojama apie Viešpaties apsireiškimą poetui. Ekstazėje poetą aplanko Viešpaties vizija. Viešpats pasirodo su pirmaisiais saulės spinduliais kaip Šviesa. Ir prabyla į poetą: „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote, aš įdiegiau jūsų širdyse Šviesą, bet jūs pasišvietėt mano šviesa savo auksui suskaityti, aš įdiegiau sieloj šilumos liepsną, bet liepsną jūs panaudojote valgių kepimui. Todėl vargstate ir nerandate ramumo. Budėkite, ir vėl atsivers šviesa. Pakelkite galvas ir pastumkite šalin auksą, nes auksas slegia sielą ir sumaišo protą. Šiluma atkurkite save ir pasaulį, o Aš būsiu jūsų žingsniuose. Budėkite, nes Aš atnešiau saulės patekėjimą“, – skaitė Viešpaties žodžius L.Mažeikaitė, tarsi primindama žmonėms budėjimo esmę ir kad žmonės grumtynėse dėl aukso gali pavirsti tamsybių žvėrimis, panašiai kaip šv. Jono Apokalipsėje.

Klebonas V. Mazirskas, degdamas nuo didžiosios žvakės visas ant stalo stovinčias žvakes duonos pėdelėse kalbėjo, kad ir kiekvienas iš mūsų žengiame žingsnius, kurie kartais tvirti ir stiprūs, vedantys mus pasitikėjimo ir aukštumų link, o kartais gležni ir baikštūs, kartais tiesiog bijome žengti žingsnius, kad nepaslystume.

„Kokie mano žingsniai? Kur link veda mano takas? Gal jis labai vingiuotas, duobėtas, kupinas netikrumo ir pavojų, o mano padai suskilinėję? Man skauda ir peršti, gal net kraujo lašais paženklintos mano ieškojimo, jaunystės, brandos, kančios, laimės pėdos. Taip  norėčiau bėgti kaip vaikas, kupinas pasitikėjimo ir saugumo. Bėgti ir atpažinti kažką naujo ir dar nepatirto“, – kalbėjo klebonas ir pakvietė kiekvieną popietės dalyvį pasiimti po pėdelę į rankas ir apmąstyti savo gyvenimo žingsnius, kas juose yra šviesa, kaip ta šviesa pasidalinome šiais metais su kitais ir ką duoda ta šviesa, kuri yra – Dievas. Nedrąsiai ėmė pėdutes į rankas žmonės, atsisėdo ir jų galvos ir žvilgsniai pakrypo į tą degančios žvakelės švieselę. Ką kiekvienas galvojo, mes nesužinosime, tik įsivyravo mirtina tyla... tik blyksėjo languose girliandų švieselės.Net gatve pravažiuojančios mašinos netrikdė šios tylos – žmonės ilgokai buvo panirę į savo gyvenimus.

Viena po kitos žmonių rankose baigė degti žvakelės, jie tik tuomet pakėlė galvas, o klebonas kvietė tą rankoje išjausta duonutės pėdute pasidalinti su kitais, kaip per Kūčių vakarienę prieiti vieniems prie kitų, duoti pėdutės atsilaužti kitam ir kažko palinkėti.

Vėl nedrąsiai visi kėlėsi, laužė po duonos trupinėlį nuo pėdutės tarsi nuo kalėdaičio ir linkėjo sveikatos, stiprybės, atjautos, Dievo palaimos. Pamažėle žmonės pasijuto tarsi bendrakeleiviai, jau drąsiai laužė nuo pėdutės, kaimyniškai šnekučiavosi. Šviesa, dalijimasis, bičiulystė liejosi iš kiekvieno širdies.

Katechetė L. Mažeikaitė Antoine de Saint-Exupéry maldos žodžiais prašė Viešpaties ne stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei: „Išmokyk mane tinkamai paskirstyti laiką. Suteik man galios tiksliai pajusti, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu. Padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti. Paversk mane žmogumi, panašiu į didelės grimzlės laivą, kad pasiekčiau ir tuos, kurie yra dugne. Duok man ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko man reikia. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.“

„Tikiu, kad šitas laikas su pėdele rankose ir šviesa daugiau jums priminė šviesius metų žingsnius. Matau, kad tos pėdutės prakalbino jūsų širdis. Tegul likusieji nueiti jūsų žingsniai iki Jėzaus gimtadienio būna tokie, ką jūs čia ką tik išgyvenote – šviesūs, ramūs. O jeigu ir klumpate, žinokite, kad Jėzus gimė ir atėjo į šitą žemę ir dėl tų mūsų netvirtų žingsnių, dėl mūsų klumpančių žingsnių...“ – tokiais žodžiais popietę užbaigė klebonas V. Mazirskas.

Griškabūdietė Rima Amonienė, dėkodama klebonui ir viešniai, pasidžiaugė, kad daugelio sielas pripildė ir pastiprino popietėje išgirsti žodžiai, kitų žmonių palinkėjimai bei pasidalinti duonos pėdutės trupinėliai.