Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ

Naujose pareigose kojų dar gerai nespėjusiai apšilti Kidulių seniūnei Renatai Švelnytei teko spręsti neeilinę problemą – artimiesiems atsisakius rūpintis sunkiai sergančiu ligoniu, pasirūpinti jo slauga, o jam numirus, dar ir laidotuves suorganizuoti.

Seniūnę užgriuvusi situacija iš tiesų ne eilinė, todėl ji savo patirtais išgyvenimais nusprendė pasidalinti antradienį vykusiame seniūnų susirinkime. Viskas prasidėjo nuo to, kad Kidulių seniūnijoje gyvenanti moteris pareiškė neprižiūrėsianti sunkiai sergančio, jos ūkiniame pastate besiglaudžiančio iš ligoninės grįžusio buvusio sugyventinio. Sulaukusi tokio pareiškimo, praėjusį penktadienį seniūnė kartu su socialine darbuotoja nuvyko į vietą pasižiūrėti, kokia ten situacija. Pasak R. Švelnytės, vyras buvo ką tik grįžęs iš ligoninės, jam diagnozuota sunki liga, o gyvenimo sąlygos vasarinėje virtuvėje tokiam ligoniui netinkamos. Seniūnė ir socialinė darbuotoja įkalbėjo vyrą vykti į ligoninę ir pasirūpino, kad jis ten patektų dar penktadienį, tačiau pirmadienio rytą sulaukė iš ligoninės skambučio – vyriškis numirė ir jį reikia kažkam pasiimti.

„Sutikimą, kad velionis būtų pervežtas į ritualines, davė nuvažiavusi į ligoninę jo buvusi sugyventinė. Kūnas buvo pervežtas. Bet vėliau ta pati moteris atvežė mirties liudijimą į seniūniją ir, pametusi jį ant stalo, pasakė – „darykit, ką norit, aš atsisakau laidoti, tad velioniu teko rūpintis toliau jau mums“, – pasakojo seniūnė.

Jai toks pareiškimas buvo netikėtas, nes velionis dar jį išvežant į ligoninę pats jai ir socialinei darbuotojai pasakojo, kaip ilgus metus kartu su sugyventine „kūrė gerbūvį“, padėjo jai ūkyje. Seniūnės manymu, tokį moters sprendimą lėmė turbūt tai, kai moteris nuėjusi į savivaldybę sužinojo, jog negaus jokių papildomų išmokų, išskyrus tai, ką gauna kiekvienas gyventojas mirus artimam žmogui, – 312 eurų. Žmogus dar nebuvo pensinio amžiaus, be to, negavo ir jokių kitų socialinių išmokų, uždarbiaudavo pas ūkininkus, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje.

Tai, kad kartais tenka pasirūpinti žmonių, kurie neturi artimųjų ar yra neatpažinti, laidotuvėmis, seniūnams nėra nieko naujo. Tada jie seniūnijos pastangomis suorganizuoja minimalias laidotuves ir pasirūpina kukliu pagrabu. Tačiau šiuo atveju, anot R. Švelnytės, seniūnija atsidūrė keistoje padėtyje – laidotuvės jau buvo pradėtos organizuoti ir užsakytos Šakių laidojimo namuose „Tyla“.

„Pirmiausiai pradėjome ieškoti artimųjų, kurių velionis dar turėjo Gelgaudiškyje, radome brolį, tačiau šis taip pat atsisakė laidoti. Tada su laidojimo namais bendravome jau mes patys ir pasakėme, kad tik už valstybės skiriamą išmoką turime tą žmogų palaidoti, reikia kažkaip išsitekti“, – prisimena pirmadienio dienos įvykius seniūnė.

Jos teigimu, maža to, kad neatsirado norinčių velionį laidoti artimųjų, seniūnijai dar reikėjo iš jų gauti ir sutikimą laidoti žmogų šeimos kape bei sužinoti, kur tas kapas yra. Laimei, Gelgaudiškio seniūno Vinco Dabravolskio dėka viską pavyko sutvarkyti, kad velionis atgultų amžinojo poilsio.  

Laidojimo namų „Tyla“ vadovė Laura Kazlauskienė taip pat sako, kad su tokia situacija susiduria pirmą kartą. Ji neslepia, kad buvo daug streso, nes iki pat paskutinės akimirkos nebuvo nurodyta, kur tą žmogų reikia laidoti. Pasak laidojimo namų vadovės, ji netgi neskaičiuojanti piniginių nuostolių, kurių tikriausiai jiems niekas nepadengs, tačiau tikisi, kad toks jų žingsnis „bus užskaitytas kažkur aukščiau“ ir ne pinigai čia yra svarbiausi, o tai, kad velioniu vis dėlto buvo pasirūpinta, ir nesvarbu, kad tai padarė svetimi žmonės, nes savi į laidotuves nė neatėjo.