Rubinas – meilės ir ugnies akmuo, simbolizuoja negęstančius sutuoktinių jausmus. Taip galima pasakyti apie šakiečius Skirmutę ir Juozą Žemaičius, balandžio 19 d. atšventusius rubinines vestuves – santuokos 40-metį.

Prieš daugiau ne keturiasdešimt metų Skirmutę ir Juozą suvedė mokyklinė meilė. Skirmutės vaikystė prabėgo Briedžiuose (Šakių sen.), Juozas – voniškietis (Plokščių sen.), o likimas juos suvedė Plokščių vidurinėje mokykloje. Smalsu, kas patraukė tuomet šešiolikos–septyniolikos metų jaunuolius vienas prie kito? Skirmutė sako, kad dažniausiai juodu susitikdavo mokyklos šokiuose. Juozas grojo gitara mokyklos ansamblyje, tai ją ypač sužavėjo.

„Akys rudos, akys rudos patraukė...“ – šiandien šypsodamasi prisimena Skirmutė.

O Juozas prisimena, kad jį tuomet sužavėjo tamsiaplaukė mėlynakė mergina. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – teiraujuosi.

„Patikom vienas kitam, abiejų jausmai buvo abipusiai. Ar gali kas atsakyti, kas yra ta meilė?..“ – į klausimą klausimu atsako Juozas.

Pasiteiravus, kas paskatino paimti gitarą į rankas, Juozas sako, kad tuomet beveik visų paauglių svajonė ir buvo – gitara arba fotografija.

Po mokyklos baigimo abu pasirinko studijas tuometinėje Marijampolės kultūros mokykloje, Skirmutė pasirinko bibliotekininkės specialybę, Juozas studijavo masinių renginių režisūrą. Studijuodami, būdami devyniolikmečiai, juodu Skirmutės tėviškėje atšoko vestuves.

Vėliau kartu pagal paskyrimą pradėjo dirbti Gerdžiūnuose, Juozas kultūros namų direktoriumi, Skirmutė Sutkų pradinėje mokykloje mokytoja. Juozas iki šiol prisimena ir pasakoja apie pasaulinius devinto dešimtmečio pradžios šokius, vykusius Pamplionėje (taip tada buvo vadinami Gerdžiūnai), jis čia turėjo ne vieną kolektyvą, buvo subūręs estradinį ansamblį. Gyvenant Gerdžiūnuose gimė ir pirmagimė  Kristina, kuri šiuo metu pasirinkusi fotografės kelią. Vėliau susilaukė dar vienos dukros – Gintarės, kuri jau beveik 16 metų gyvena Anglijoje.

Vėliau, 1984 m., S. ir J. Žemaičiai atsikėlė gyventi į Šakių miestą, Juozas pasuko į statybų sektorių, apie 13 metų darbavosi ūkio skyriuje „Varpo“ vidurinėje mokykloje. Skirmutė dirbo auklėtoja vaikų darželyje „Berželis“. Tačiau tuomet, sako pašnekovai, gyvenimas jiems pabėrė ne vieną išbandymą – abiem pašlijo sveikata, Juozui teko darbo visiškai atsisakyti, Skirmutė taip pat pasirinko kitą – siuvėjos darbą. Iš pradžių dirbo Šakiuose, o pastaruosius dešimt metų kasdien važinėja į Kauną. Greit bus trisdešimt metų, kai Žemaičiai gyvena Šakiuose, Griškabūdžio gatvėje, daugiabutyje.

„Siuvau nuo vaikystės, mano močiutė, mama siuvo. Todėl šokiams pasisiūdavau sukneles, vėliau dukras apsiūdavau. Visai neblogi siuviniai gavosi, kai atsirado „Burda“ žurnalas“, – apie savo pomėgį pasakoja Skirmutė.

Moteris atvirauja, kad gyvena puikiai. Sako – nežiūrint to, kad turi ligų ir tenka kasdien važinėti į Kauną dirbti, ji šiandien jaučiasi laiminga. Moteris džiaugiasi, kad sugrįžtančios iš darbo jos laukia vyras, kaskart paruošęs vakarienę.

„Juozas puikiai verda sriubas, prikepa kugelio“, – džiaugiasi sutuoktiniu Skirmutė ir priduria, kad per kiekvienas sutuoktuvių metines iš jo sulaukia gėlių.

Pašnekovai atvirauja: kai atvažiuoja anūkės, susėda su anūkėmis pažaisti šachmatais, jos senelio prašo pagroti gitara, kartu padainuoja. Dažnai abudu nuvažiuoja į Skirmutės tėviškę pasikapstyti darže.

Rubininių vestuvių S. ir J. Žemaičiai dėl karantino švęsti negalėjo, dukra Gintarė neturėjo galimybės sugrįžti iš užsienio, tačiau dukra Kristina padarė tėveliams fotosesiją.

Juozas sako – kuomet pažiūri į priekį, 40 kartu išgyventų metų yra daug, o atsisuki atgal – ėjo, praėjo metai...

Teiraujamės – kokia jų darnių ir ilgalaikių santykių paslaptis?

„Jei šalia geras žmogus, jokio laimingo recepto nereikia. Mūsų pomėgiai panašūs: kartu keliaujam, lankom renginius. Paskutiniame prieš karantiną kartu lankėmės Dambrausko koncerte“, – nedaugžodžiauja Skirmutė, o Juozas priduria, kad abudu kartu ir keturis namų kampus laikė, darbais nesiskirstė.

O kaip įveikė gyvenimo sunkumus? Skirmutė sako, kad niekam apie iškilusius sunkumus nesiskųsdavo, o patys spręsdavo. Juozas kukliai priduria, kad jie gyvena paprastą, eilinį gyvenimą, tokį, kurį gyvena 90 proc. žmonių. O ar turi pašnekovai svajonių, tikslų?

„Geriausi nuotykiai būna, kurių neplanuoji“, – pokalbį užbaigia sutuoktiniai.