Prezidentas Gitanas Nausėda artėjant Motinos dienai skyrė valstybinius apdovanojimus daugiavaikėms mamoms, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota ir Kudirkos Naumiesčio seniūnijos gyventoja Salomėja Litvinienė. Apdovanojimą balandžio 29 d. dukros Alės namuose Marijampolėje jai įteikė Prezidento kanceliarijos kanclerė Algė Budrytė.

92-ejų S. Litvinienė beveik visą savo amželį gyvena Miknaičių kaime (Kudirkos Naumiesčio sen.), čia su vyru Vincu išaugino šešis vaikus. Tik dabar, sušlubavus sveikatai, Salomėja svečiuojasi pas dukrą Alę Marijampolėje.

Pirmiausiai S. Litvinienės teiraujamės, ką jai reiškia Prezidento apdovanojimas. Žvitri senolė sako, kad džiaugiasi, jog ją dar kažkas prisiminė, juokiasi sakydama, kad tik truputį pavėluotai gavo, nes kai kurie vaikai jau pensininkai.

S. Litvinienė sutinka papasakoti savo gyvenimo istoriją. Ji kilusi iš Putinų kaimo, 4 kilometrai iki Kudirkos Naumiesčio, Mažeikų šeimoje augo aštuoniese. Jos tėvai turėjo 15 margų (8 ha) žemės, patys pasisėdavo linus, iš jų spausdavo aliejų, laikė avių. Salomėja baigė 6 skyrius Kudirkos Naumiestyje.

Šiandien Salomėja puikiai atsimena Antrąjį pasaulinį karą, jai tuomet buvo 15 metų, galėtų daug apie jį pasakoti. Niūriausias prisiminimas – 1941-ųjų birželis, kuomet frontas pirmiausiai ėjo per Kudirkos Naumiestį, todėl jos šeimai teko evakuotis į Žemaitiją.  

„Mergaites nuo penkiolikos metų vežė į Vokietiją apkasų kasti, tai mama užrišo kaip mažytei skepetą, tėtukas į vidurį vežimo įtupdė, taip išsigelbėjau. O į tėviškę sugrįžom tik rudenį, aplink tėviškę apkasai ir bunkeriai, pilni laukai minų, tai dar ėjom ten pasikasti bulvių, mačiau, kai toks Laurinaitis, kuris į tuos laukus ėjo, tik į orą pašoko, krito ant žemės, jam koją nutraukė“, – baisiais tų metų išgyvenimais dalijasi pašnekovė.

Vos 42-ejų būdamas mirė Salomėjos tėtis Antanas, todėl visi buities rūpesčiai, vaikų auklėjimas gulė ant jos mamos pečių.

„Tėtis ponus iš Putinų dvaro vežė, nuėjo kažkur pavalgyti, ir arkliai su visa brička pabėgo, tai jis per Šešupę plaukė ir tuos arklius gaudė, peršalo ir gavo plaučių dusulį“, – pasakoja Salomėja ir prisimena tą dvarą, kur tėvelis dirbo, mat eidavo maži vaikai prie jo laukinių rūgštynių pasiskinti.

Daugiau Salomėja jokių mokslų neragavo, sako visus brolius ir seseris užauginusi: „Tokia vaikveda ( vaĩkvedis – vaikų auklėtojas, red. past.) buvau.“ Moteris prisimena, kad jai devyniolikmetei vykdomojo komiteto pirmininkas Valentinas Baukus pasiūlė Naumiesčio valsčiuje dirbti mašininke, už darbą gaudavo 300 rublių.

Kaimynystėje gyveno ir būsimas sutuoktinis Vincas Litvinas, su kuriuo susituokė iškart po karo, būdama dvidešimties, ir apsigyveno Miknaičių kaime, kuriame gyvena iki šiol. Čia 1949 m. gimė pirmagimė Birutė, vėliau vyrui teko ketverius metus tarnauti kariuomenėje, todėl Salomėjai auginti dukrą teko vienai, kol Salomėja eidavo į darbą kolūkyje, vaiką prižiūrėdavo jos sesuo. Iš kariuomenės sugrįžus vyrui, Litvinai susilaukė Vytauto, Dalės, Valės bei dvynukių – Alės ir Rūtos. Vyras Vincas dirbo fermos vedėju, dalyvavo saviveikloje, grodavo armonika, dainavo. Teiraujamės, kaip jis su vyru auklėjo vaikus. Pašnekovė atvira, sako, kad tėtukas kartais palepindavo vienintelį sūnų Vytautą.

„Truputį kitaip auklėjom vaikus kaip dabar. Tuomet vaikai geresni buvo. Tėvų klausė, nesakydavo, kad to nevalgys ar ta sriuba neskani. Padėdavo nudirbti visus ūkio darbus“, – pasakoja S. Litvinienė ir priduria, kad pirmagimei Birutei tekę pamokas ruošti ir prie žibalinės lempos, mat tuo metu namuose elektra nuolat dingdavo.

Į pokalbį įsiterpusi dukra Alė prisimena, kad su sese Rūta, būdamos vos penkerių, įsikibusios mamai į sijoną, eidavo į fermas „padėti“, tuomet vyresnioji Birutė, vėliau brolis Vytautas žiūrėdavo jaunesnes seseris. Alė atvirauja, kad kartais penkios seserys paerzindavo vienintelį brolį. Litvinų šeima visus vaikus išleido į mokslus, net kaimynai stebėdavosi, kad Selemutė nuolat bėgdavo tekina – tai į parduotuvę, tai į darbą. Salomėja pasakoja, kad su vyru turėjo žemės, laikė gyvulių, ji, kaip mama, žiūrėjo, kad tik vaikai būtų sveiki, pavalgę, apsirengę. Todėl mažiems rūbus pati siūdavo. Moteris pasakoja, kad šeimai prikepdavo duonos – pečiuje tilpdavo keturi kepalai, užtekdavo mėnesiui, prikepdavo šeimynai kugelio, blynų.

S. Litvinienė iki pat pensijos dirbo Miknaičių fermoje. Prieš 12 metų Salomėja su vyru atšventė Deimantines vestuves, o prieš aštuonerius metus vyras iškeliavo Amžinybėn.

Šiandien Salomėją Miknaičiuose nuolat lanko jaunėlės dukros Alė ir Rūta, nepamiršta mamutės, kaip ją šiandien visi vadina, ir septyni anūkai, 12 proanūkių. Salomėjos sūnus ir penkios dukros gyvena įvairiose Lietuvos vietovėse – Vilniuje, Marijampolėje, Rūta ir Dalė Šakiuose. Vyriausiai dukrai Birutei – jau septyniasdešimt.

Pašnekovė atvirauja, kad myli Lietuvą, savo kraštą, iš kurio niekur nenorėtų išvažiuoti. O gyvenant Miknaičiuose vis dar nori apsėti daržą, pasodinti gėlių, nors dukros ją už tai kartais pabara. Senolė klausosi per televiziją Mišių, skaito rajoninę spaudą, sako, kad jai patinka politikas Saulius Skvernelis, geru žodžiu mini ir buvusį Kudirkos Naumiesčio seniūną Algimantą Damijonaitį.

Mamos dieną namuose, Miknaičiuose, dėl karantino, S. Litvinienę aplankė tik anūkai, su kuriais smagiai išsikepė šašlykų, kiti sveikino mamą telefonu.

Šiandien ilgaamžė Salomėja valgo viską, gerai miega, vis dar gerai mato. Sako, kad tiek metų sulaukė todėl, kad mažai pykdavo, nors ir sunkių gyvenime akimirkų būta, bet niekada nenustodavo šypsotis. O svarbiausia, įsitikinusi moteris, daug dirbti reikia. Salomėja išduoda ir savo vieną užsibrėžtą tikslą – gyventi iki 130 metų. Ji vėl atvirauja – šiandien yra laiminga, nes išsimiega, kiek nori. Vis prisimena, kai augino pametinukus vaikus, tuomet labai miego trūkdavo. Dar priduria, kad vaikams vardus rinko pagal sutiktus gražius ir gerus žmones.

„Noriu savo vaikams ir jų šeimoms palinkėti daug meilės, sutikimo, doros... ir kad manęs, senukės, neužmirštų“, – šypsodamasi atsisveikina S. Litvinienė.