baneris leidinys

januskeviciene 100
Šimtametė Leonida Januškevičienė stebina gera sveikata, laiką leidžia klausydamasi Marijos radijo, melsdamasi. D. Pavalkio nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Šimtametė Leonida Januškevičienė Vosiškės, vėliau Bundzų kaime, esančiame netoli Briedžių gyvenvietės (Šakių sen.), praleido kone visą gyvenimą. Kartu su vyru Pranu užaugino penkis vaikus, šiandien vis dar gerai besijaučianti, energinga ir žvali. Sako, kad darbas ir malda – ilgo gyvenimo paslaptis.

L. Januškevičienė užaugo Kiaulupiuose (Sintautų vlsč.), 1939 m. atitekėjo į Vosiškes (Plokščių vlsč.). Sako mylėjusi savo vyrą Praną, geras žmogus, teisingas buvo. Tačiau netrukus ant Leonidos pečių gulė ir namų ūkis, ir vaikų priežiūra. Vyras buvo pašauktas į sovietų armiją, o jai su mama ir vaikais teko užėjus frontui evakuotis į Pavilkijį. Mama buvo audėja, juos priglaudusiai Maurušų šeimai išausdavo lovatiesių, rankšluosčių. Iš mamos ir Leonida išmoko austi, puikiai prisimena, kad ausdavo įmantresnį audinį vyriškoms kelnėms siūti.

„Kai buvau šešiolikos, Plokščiuose pas siuvėją Leonidą Rezevičiūtę mokiausi siūti. Tėvelis nupirko „Singer“ siuvimo mašiną. Tai vėliau pasiūdavau vaikams ir kelnes, baltinius, kailinius“, – prisimena L. Januškevičienė.

Jos meilė vyrui buvo išties begalinė, ji pasiryžo aplankyti armijoje susirgusį Praniuką, gulintį Lenkijos ligoninėje. Kone dvi savaites keliavo prekiniais traukiniais, nelegaliai, pakeleivingom mašinom. Pasakoja, kad Lenkijoje vyro taip ir nerado, grįžo į Vilnių, surado čia ligoninėje, tik dėl šiltinės buvo įvestas karantinas ir jos pas vyrą neįleido.

„Pasimačiau tik bėgčiom... Seselė į palatą nunešė mano atvežtas lauktuves ir mudviejų nuotrauką mano vyreliui. Tas suprato, kad šalia esu, tai išbėgo iš palatos vienplaukis... vos pažinojau. Stoviu prie sargo būdelės... tai tiek pasimatėva, o jau žiūriu – seselė jį išsiveja. Dar turiu pasisakyti, kad vežiau megztinį, civilinę kepurę, kad mano vyras bėgtų iš kariuomenės...“ – prisiminimais dalijasi pašnekovė pridurdama, kad kuomet vyrą į kariuomenę paėmė, negalėjusi nei valgyti, nei naktimis miegoti.
Po karo Januškevičiai gyveno ūkiškai, laikė gyvulių, paukščių, bičių. Leonida pripažįsta, kad dirbti teko išties nemažai, viską rankomis – reikėjo įvykdyti kolūkio normas – dirbti linų, runkelių laukuose, krauti vežimus, šiandien sako, kad nuo mažens į pagalbą ateidavo ir vaikai.

januskeviciene 100 2
Šimtametė džiaugiasi sūnaus Edmundo ir marčios Danutės meile ir rūpesčiu. D. Pavalkio nuotr.

L. Januškevičienė buvo puiki gaspadinė. Kai vaikai paaugo, perkopusi per keturiasdešimt, pradėjo kepti netradicinius tortus – briedžius, mešką su bačka. Pradėjo šeimininkauti vestuvėse, krikštynose, šermenyse. Šiandien Leonida prisimena, kad vestuvėms reikdavo paruošti tris karštus patiekalus, kepdavo pečenką („Netikrą zuikį“), prisukdavo mėsos vyniotinių, farširuodavo žuvį, vestuvėms pagamindavo alaus. Šeimininkaudavo sulaukus net 80-ies.

„Atvažiuoja kolūkio zootechnikas ir mane šaukiasi, kad antį iškepčiau, vakare kolūkio šventė. Jau man daug lengviau tą vežimą krauti nei vasarą prie pečiaus stovėti. O kaip neisi gaspadinauti, vienas, kitas prašo“, – šypsosi pašnekovė.

Šiandien šimtametė didžiuojasi savo šeima: penki vaikai, devyni anūkai ir 11 proanūkių. Beveik 10 metų L. Januškevičienė gyvena pas sūnų Edmundą Marijampolėje, šypsosi sakydama: „Danguj taip nebūsiu, kaip čia gerai.“ Ji marčiai Danutei nuplauna agurkus, skirtus marinavimui, negaili patarimų, kaip sodą, daržą prižiūrėti. Iki tol, mirus vyrui, ji viena septynerius metus gyveno Bundzų kaime, sako, kad ir šiandien jos širdis tenai.

Leonida – šviesaus proto senolė. Besikalbant staiga prisimena ir sako, kad paslaptyje kai ką laiko.

„Turiu dešimt tikrų Dievo stebuklų... kai mane ir mano vaikus Dievas išgelbėjo. Kai per karą evakavomės susėdę į vežimą, vežimas užkliuvo ir sustojom. Paskui mane dar keturios patvados važiavo. Atvažiuoja brolis, sustoja mane atkliudyti, o kiti privažiavę sako, ko čia painiojiesi su tuo vežimu, ir aplenkė mane. Penkios minutės truko, pasigirdo sprogimas ir anos patvados susprogo. Tai ar ne stebuklas? Dar devynias istorijas turiu...“ – pasakoja L. Januškevičienė.

Jubiliatė šiandien išties jaunatviška, žvali. Ką valgote – teiraujamės. Sako negalinti be mėsos. Pasiteiravus, kokia ta ilgaamžiškumo paslaptis, Leonida atsako, kad visą gyvenimą daug dirbusi ir meldusis ir priduria: „Dabar kas mane laiko – nežinau, ar Dievas, ar vaikai ...“

Į bažnyčią Plokščiuose eidavo L. Januškevičienė kone 10 kilometrų, sako, arkliais važiuoti būdavo iškada, juos tausodavo ūkio darbams, tai basomis vadinamu bažnyttakiu eidavo. Kalbėdavo kasdien namuose rožinį. Šiandien šimtametė klausosi Marijos radijo, sako, kad meldžiasi už geradarius.

„Kad tik pakūta (red. pastaba našta) vaikams nebūčiau...“ – apie savo svajones kukliai sako jubiliatė.

Ji kone kasdien telefonu bendrauja su Briedžių krašto žmonėmis, tiesa, jaunesniais už ją, nes bendraamžių jau nelikę. Dėl karantino aplankyti ir pasveikinti ją jubiliejaus proga kraštietės neatvyks, bet Leonida 100-metį pasitinka Mišiomis bažnyčioje bei nedidele švente šeimos rate.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos