Šakių rajonas turbūt kaip reta gali pasidžiaugti tuo, kad turime įamžintas netgi tris iš čia kilusių Vasario 16-osios akto signatarų tėviškes, kuriose aktyvių visuomenininkų, verslininkų, giminaičių ar privačių žmonių dėka šiandien įrengti atminimo paminklai, tačiau dėl privažiavimo į atokiose sodybvietėse esančias įamžinimo vietas dar reikėtų pagalvoti.

 

Rengiantis Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui valstybės mastu buvo iškelta idėjų ir planuota parengti netgi turistinį maršrutą po Vasario 16-osios akto signatarų tėviškes, sutvarkyti privažiavimus, pastatyti informacinius stendus, tačiau šventė praėjo, o daugelis pažadų ir liko tik pažadais. Šaunu, kad rajone dar yra idėjoms atsidavusių, pasirengusių nusivilkti paskutinius marškinius žmonių, kuriems ne vis tiek, kokiais keliais važiuojame į signatarų gimtąsias vietas. Vienas tokių entuziastų  Gintautas Žulys iš Giedručių kaimo, prisistatantis kaip istorikas, Sąjūdžio aktyvistas, kuris pasirengęs už viso savo gyvenimo santaupas padaryti apie kilometro ilgio  kelią į Saliamono Banaičio tėviškę, esančią čia pat už Šakių, Vaitiekupių kaime. Tiesa, kunigo Justino Staugaičio gimtojo kiemo vieta Tupikų kaime yra sutvarkyta ir ten kadaise žemių savininkas leido padaryti gan padorų įvažiavimą bei pastatyti nemažai atminimo ženklų žymiam kunigui atminti. Padoraus privažiavimo trūksta ir į Jono Vailokaičio tėviškę Pikžirniuose, kur prieš porą metų pastatytas paminklinis akmuo broliams Vailokaičiams ir visai jų šeimai atminti, tačiau prisikasti iki jo galima paprastu žemdirbių nuvažinėtu lauko keliuku, kuriuo jie čia atvyksta į savo dirbamus laukus.

Prieš paskutinį savivaldybės tarybos posėdį tarybos narys Vaidas Balčiūnas įteikė „Šakiečių bendruomenės“ valdybos kreipimąsi į rajono tarybą, merą, administraciją, kuriame sakoma, kad kelio į S. Banaičio tėviškę būklė garbės nedaro visiems gyventojams ir savivaldybei, nes čia šlapiuoju sezonu „nusikapstyti“ tą kilometro atkarpą, kuri eina nuo žvyrkelio, tiesiog neįmanoma. Maža to, kreipimesi teigiama, kad ir į tėviškės vietą vedančios rodyklės klaidina lankytojus, nes realiai tos vietos neįmanoma pasiekti, kai palyja. Bendruomenė prašo savivaldybėje priimti sprendimus, kad būtų kažkaip sutvarkomas šis kelias. Be to, tarybos narys Gintautas Lenkas paaiškino, kad senjoras G. Žulys jau ruošiasi investuoti į keliuko sutvarkymą savo asmenines lėšas, tačiau gaila, kad jeigu tada, kai pensininkas investuos ten didžiulius pinigus, viskas nueis perniek, nes tuo keliu naudojasi stambus rajono žemvaldys Antanas Matijošaitis, kurio dirbama žemė yra aplink S. Banaičio tėviškę.

„Toks kelias, kurį ten ruošiasi padaryti G. Žulys, bus trejiems metams, nes jį išmals tuojau su technika sunkiasvore, o pats A. Matijošaitis yra užsispyręs ir sakė nieko neprisidės dėl šio kelio padarymo, nes, anot jo, Banaitynė yra signataro tėviškė, paveldo objektas ir tuo turi pasirūpinti valstybė“, – paaiškino tarybos narys G. Lenkas.

Rajono meras Edgaras Pilypaitis pastebėjo, kad tas privažiavimas yra tik išskirtas žemės servitutinis keliukas, jis netgi nėra įtrauktas į savivaldybės kelių tinklą kaip kelias. Savivaldybės Biudžeto, turto ir strateginio planavimo skyriaus vedėja Egidija Grigaitienė sakė, kad dėl šio keliuko pats investuotojas G. Žulys jau buvo atėjęs į savivaldybę ir jau kelis kartus buvo kalbama apie tai, ką daryti, nes tai visgi privažiavimas į svarbią kultūrinę vietą. Anot vedėjos, šiuo metu tiek savivaldybės Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus specialistai, tiek Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atsakingi asmenys yra priėję išvadą, kad dėl šio keliuko imtųsi atsakomybės seniūnija ir bent jau jį palygintų ir suformuotų kelio sankasą. Tačiau, anot administracijos direktoriaus Dainiaus Grincevičiaus, apie kelio dangą nėra netgi kalbos, svarbiausia jį patvarkyti, kad būtų pravažiuojamas. Jo sutvarkyti savivaldybė negali netgi iš tos pačios žvyrkeliams tvarkyti skirtos programos – tai tiesiog neįmanoma juridiškai, nes tai nėra savivaldybei priklausantis kelias. Kiti tarybos nariai pastebėjo, kad jeigu stambus žemvaldys nenori prisidėti prie kelio sutvarkymo, tai gal tegul juo ir nesinaudoja...

Paklaustas, kodėl pats G. Žulys pasiryžo tokiam, galima sakyti, bergždžiam reikalui, senjoras šmaikštaudamas sako: „Skolą tėvynei noriu atiduoti – sūnaus neturiu, tik dukterį, tai kaip ir skola būtų, nors ir namo nestačiau, nes nebuvo poreikio, turiu kur gyvent, o medžių pasodinau ne vieną (vadovaujasi posakiu – tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų – red. past.). Per Nepriklausomybės laikotarpį sutaupiau truputį. Sąmatos jau padarytos – trūksta trečdalio sumos. Kreipiausi, kad prisidėtų, į savivaldybę, sakė jau biudžetas sudarytas, bet dabar girdėjau vėl skiriama didžiulis finansavimas keliams, gal dabar pridės. Keliuko savininkas yra valstybė, nes signataro tėviškė tai yra valstybinės reikšmės objektas. Kalbėjau apie tai ir su A. Matijošaičiu, jis užsispyręs, sako, kad kelią turi įrengti valstybė“, – dėsto mintis G. Žulys.

Pasak senjoro, A. Matijošaitis ant jo netgi supyko, nes jis norėtų įrengti per siaurą keliuką, kuriuo neis važiuoti su stambiagabarite technika. Tiesa, pats G. Žulys užsimena, kad A. Matijošaitis nėra jam svetimas žmogus – ilgus metus dirbo jo ūkyje, kai tik buvo dar pati ūkininkavimo pradžia. Stebina ir toks senjoro atsidavimas – pats gyvena dar 1927 m. statybos name, kuris nuo pastatymo laikų yra nedaug pasikeitęs, nes čia nėra nei komunikacijų, nei komforto. Tačiau tai ne vienintelė Sąjūdžio aktyvisto užmačia – jis nori įkurti ir S. Banaičio fondą, kad po jo mirties kas nors prižiūrėtų Banaitynę, o svarbiausia, anot senjoro, nurautų nors žoles prie paminklinio akmens. Tiesa, šiuo metu Banaitynė yra nušienauta, o tuo kartkartėmis pasirūpina tiek tas pats ūkininkas A. Matijošaitis, tiek seniūnija. G. Žulys sako, kad keliukui įrengti jau paskaičiuota ir preliminari sąmata, kurią parengė UAB „Hidrokesta“. Būtent su šia įmone senjoras derina dėl kelio įrengimo darbų... tik trūksta 7 tūkst. eurų. Pasak G. Žulio, jis su rangovais jau yra apsitaręs, kad už 27 tūkst. eurų išeitų palyginti kelią ir išpilti ant jo kelių centimetrų smėlio sluoksnį, o ant viršaus – kelis centimetrus žvyro.

Tokius Sąjūdžio aktyvisto planus pats ūkininkas A. Matijošaitis laiko tikrai bereikšmiu reikalu.

„Jis net neįsivaizduoja, kiek kelias kainuoja. Čia keli centimetrai žvyro problemos neišspręs, nes tuo keliu itin dažnai naudojasi pravažiuojantys, kurie tikriausiai išgėrę, nenori sukti į miestą, dažniausiai naktim, aplinkinių kaimų žmonės. Aš pats galiu apvažiuoti, nes turiu kitą įvažiavimą į savo laukus, man neaktualus tas kelias, bet jį išmals kiti, vos tik pažliugs orai. Pinigai į balą, o kapitaliniu jo sutvarkymu turėtų rūpintis pati valdžia, nes vis dėlto tai svarbus objektas“, – teigia vietos ūkininkas A. Matijošaitis.

Pats ūkininkas mena, kaip čia kadaise neįvažiavo turistų, kurie norėjo aplankyti signataro tėviškę, autobusas, o ir dabar, anot jo, čia dažnai užsuka lankytojai. Tačiau yra ir dar viena bėda, kurią pastebi A. Matijošaitis, – nuoroda į tėviškės vietą. Kryptį rodo medinė lentelė, o užrašas tamsios spalvos, jo saulės atokaitoje tiesiog nematyti, ne vieną kartą laukuose pačiam ūkininkui tekę nukreipti turistus tinkama linkme. A. Matijošaitis sako, kad jau nežino, kiek metų jis savivaldybės klerkų prašo atkreipti dėmesį į šį svarbų objektą, įrengti normalų privažiavimą, juolab kad prieš keletą metų tam būdavo skiriama ir pinigų, kuriuos kažkaip sugebėjo kitos savivaldybės įsisavinti, o mūsų rajonas ne. Ūkininkui nuoširdžiai gaila dėl tokio atsainaus valdžios požiūrio į svarbius, išliekamąją vertę turinčius, krašto istoriją menančius, mus garsinančius objektus.