Jau ketvirti metai liepos pirmąjį savaitgalį Lietuvoje minima Globėjų diena. Siekiant pagerbti globėjus, pabrėžti jų indėlį į vaikų gerovę, visą savaitę vyko ir Šakių socialinių paslaugų centro Globos centro organizuoti renginiai, kuriuos penktadienį vainikavo J. Lingio parke surengta šventė visai šeimai.

Šventės metu išties netrūko vaikų šurmulio, jiems skirtų pramogų ir vaišių.

Vaikai, džiaugdamiesi, kad viskas nemokamai, šūkčiojo, kad čia tikras rojus, o ir svečiai į šventę atvyko ne tuščiomis. Meras Edgaras Pilypaitis ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Pilypaitytė „iš savivaldybės daržo“ atnešė nemenką pintinę arbūzų, Vaiko teisių apsaugos specialistės dovanojo ryšulį saldainių, o gardėsiais, kaip ir pramogomis, buvo pasirūpinę ir patys organizatoriai. Valdžios atstovai dėkojo už atvertas namų ir širdžių duris globėjams, kurie vis dažniau ryžtasi globoti ne tik giminaičių, bet ir visai svetimus vaikus. Čia pat nuaidi „gelbėtojai“ – vieno iš vaikų atsakymas į klausimą, o kokia gi diena minima, bet išties – argi ne su vaikų gelbėtojais globėjus ir galima palyginti.

Pasak Socialinių paslaugų centro direktorės Vilmos Bielskienės, šiuo metu iš viso globojami 88 vaikai. Iš jų 23 vaikai globojami keturiose šeimynose, 35 vaikus globoja artimieji ar giminaičiai, 25 vaikai auga pas globėjus, o penki vaikai gyvena pas budinčius globėjus. Statistika gana džiuginanti, Valstybės politika irgi remiasi sprendimais, jog vaikas turi augti šeimoje, tad Socialinių paslaugų centro direktorė džiaugėsi ir Globos centro darbuotojų Giedrės Jasevičiūtės, Andros Stasiulaitienės ir Eglės Tamulevičiūtės indėliu, prisiminė, kad GIMK mokymai globėjams (rūpintojams) ir įtėviams Šakiuose pradėti organizuoti nuo 2016 metų. Nors Šakių rajonas globos klausimu vienas iš pavyzdinių, ant laurų užmigti nereikėtų – tai nuolatinis, sunkus ir atsakingas darbas. Apie tai antradienį vykusios diskusijos metu kalbėjo ir pačios globėjos. Kone visos sutartinai tvirtino, kad reikia daug kantrybės, kartais susiduri, rodos, su beviltiškomis situacijomis, nes vaikai, kaip žinia, pas globėjus nepatenka iš pavyzdinių šeimų, priešingai – linkę maištauti, stokojantys socialinių įgūdžių, nejautę elementaraus rūpesčio, meilės.

Prieš maždaug 20 metų globėja tapusi Ilona Leleivienė pasakoja, kad tekę ne tik spręsti vaikų problemas, bet ypač pradžioje atlaikyti ir neigiamą visuomenės požiūrį, kai globa buvo įvardijama ne kuo kitu, o verslu. Visgi moteris nepabūgo nei sunkumų, nei stereotipų ir tokių globotinių, kurie pas ją gyveno ilgiau nei metus, ji suskaičiuoja apie 30. Dabar ji pripažįsta neįsivaizduojanti savo namų be vaikų šurmulio, net vaikų skausmo, kuris neišvengiamas, ir tikina, jog geriausias atpildas, kai mato, jog iš jos šeimynos išėję vaikai nekartoja savo tėvų klaidų.

Panašiai kalba ir naujausios šeimynos motina Inga Pedzevičienė, kuri į savo šeimą iškart priėmė šešis vienos šeimos vaikus, nors turi ir savo atžalų, po tėvų netekties ėmėsi globoti ir savo seserį bei brolį.

„Viliuosi, kad ir šiuos pavyks užauginti dorais žmonėmis ir nenueis klystkeliais“, – sako globėja ir tikina, kad kol kas bene sunkiausia visiems padalinti save, o ir šiaip sunkumų netrūksta, tačiau jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, ji pakartotų tą patį.

Beje, kaip I. Leleivienė, ji irgi atviravo, kad nusprendus steigti šeimyną iš aplinkos palaikymo nesulaukė. Priešingai – išgirdę apie moters ketinimus iškart į šeimą priimti šešetuką, dažnas ties smilkiniu sukiojo pirštą.

Savo patirtimi noriai dalijosi ir Karolina Grockienė, kuri su vyru ėmėsi globoti tik gimusią mergytę. Ji sako: „Tai geriausi dveji metai mano gyvenime.“ Anot moters, augo mergytė, augo ir ji su vyru, viliasi sėkmingai augti ir toliau. Beje, ji pripažįsta, kad bene sunkiausi buvo pirmi devyni mėnesiai ir svarsto, galbūt reikėjo išgyventi tą laikotarpį, kol mergytė buvo savo tikrosios motinos pilvelyje. Tiesa, sveikatos problemų galbūt dėl gimdytojos ne itin atsakingo požiūrio į nėštumą yra ir dabar, tačiau K. Grockienė įsitikinusi: „Viską mes įveiksime.“ Beje, nors pradžioje buvo svarstymų tapti laikinais globėjais, dar lankydami kursus abu su vyru suprato, kad laikinais globėjais jie neįstengtų būti, nes nesugebėtų atsisveikinti su globotiniu, tad galiausiai nusprendė tapti nuolatiniais su galimybe įsivaikinti.

Patirčių – skausmingų ir atvirų – diskusijos metu netrūko. Tačiau ne visi diskusijos dalyviai norėjo, kad viskas sugultų į spaudos puslapius. Ne todėl, kad globėjai neturėtų ką pasakyti, bet dėl tos pačios visuomenės reakcijos ar pačių globotinių, kurie nenori būti pristatomi kaip globotiniai.

„Mes ne globojam, o auginam. Tai mūsų“, – sako viena iš globėjų.

Beje, atvira diskusija džiaugėsi ir viešnios iš Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – juk būtent atvirumas, kitų patirtys, kursai ir gali padėti apsispręsti, ar ir tu pasirengęs namų duris atverti be tėvų priežiūros likusiems vaikams.