Ant Kaimelio bažnyčios kupolo iškelti Justino Virpšos sumeistrautą kryžių padėjo iš Jurbarko atvykę ugniagesiai. Anot Justino, iš nerūdijančio plieno pagamintas 48 kg svorio, keturių metrų aukščio naujasis kryžius tarnaus ilgai ir pergyvens ne vieną ateities kartą. P. Mockaičio nuotr.
Agnė KEREIŠIŪTĖ
Nedideliame Kaimelio kaime beveik visą gyvenimą praleidęs Justinas Virpša čia įsikėlė tuomet, kai gyvenvietėje stovėjo vos viena kita sodyba. 83-iuosius einantis vyras stebėjo, kaip čia kėlėsi naujakuriai, kurių pasistatyti namai laikui bėgant pradėjo tuštėti, dalis jų ir vėl sulaukė naujų šeimininkų. Gyvenimo karuselė įsuko ir Justiną – nepastebimai užaugo trys vaikai, iš puoselėto ūkio liko tik būrelis vištų ir namus sergintis šunelis. Visgi laiko tėkmei nepasidavė vienas dalykas – talentas – ir dabar Kaimelis puošiamas vis naujais senjoro suvirintais dirbiniais.
Paklaustas, kiek galėtume suskaičiuoti jo pagamintų dirbinių, pašnekovas šypteli ir kiek pamąstęs taria – „daug“. Virinti J. Virpša pradėjo dar jaunystėje, kaip juokiasi vyras, išmokti šio amato jį privertė gyvenimas, mat daugelį metų dirbo dirbtuvių vedėju.
„Niekas nemokino manęs, kai dirbtuvėse pradėjau dirbti, teko visko pačiam išmokti. Ten prabėgo 14 metų, vėliau dirbau ryšiuose, o griuvus sistemai, pradėjome ūkininkauti. Tais laikais technikos nebuvo, tad pats pasidariau pelkines lėkštes prie traktoriaus. Supjausčiau metalines kopėčias ir... iš jų kultivatorius išėjo. Paskui iš jo vėl kopėčias metalines suvirinau. Matot, kaip gyvenime būna“, – pasakoja Justinas.
Ūkiniame pastate įkurdintose dirbtuvėse esantys įrankiai taip pat rankų darbo – prieš daugiau nei 30 metų Justino sukonstruotas suvirinimo aparatas puikiai tarnauja ir šiandien, šalia – vyro pasigaminta metalo pjaustyklė. Retas kuris pagalvotų, kad tokiose kukliose dirbtuvėlėse galėjo gimti Kaimelio poilsio zoną, vietinių pramintą „Lašu“, puošianti arka bei greta tarp medžių kabančios sūpynės. Pasirodo, turint auksines rankas, nebūtina moderni įranga.
„Ankščiau toje vietoje buvo šiukšlių kalnas. Su bendruomene sugalvojome, kad reikia jį naikinti. Kaimynas turėjo buldozerį, tai sustūmė, aikštelę padarė. Pagalvojau, kad jai reikia vartų, o kadangi man ši idėja gimė, tai man ir liepė daryti. Padariau arką. Kaimynas sumąstė, kad reikia sūpynių – jei reikia, tai reikia – darom. Visi dirbame kolektyviškai – už ačiū. Dabar ten švenčiame Jonines, sutinkame Naujuosius metus, Liepos 6-ąją ten giedame himną. Nuostabi vieta – atsiveria vaizdas į Nemuną, šalia auga ąžuoliukai, kuriuos pasodinome prieš kelerius metus – kiekviena sodyba po medelį“, – džiaugiasi J. Virpša.
Netoli „Lašo“ stūksančią Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią taip pat puošia Justino dirbiniai. Senolis juokauja, kad jei darbų ir negalįs suskaičiuoti, tai be vargo galįs įvardyti patį įsimintiniausią, mat daugiausia iššūkių sukėlė bažnyčios vartų gamyba. Visgi sudėtingas projektas vyro neišgąsdino – šiandien į bažnyčios šventorių įeiname pro puikiausius vartus, o bažnyčios viduje galima rasti ir Justino suvirintą stalą, ant kurio užkeliami į amžinąjį poilsį lydimų žmonių karstai. Visi šie dirbiniai – dovana. Gavęs medžiagas ir projektus, už darbą senjoras atlygio neprašo.
„Suktas reikalas tie pinigai – juk žmogui jų niekada negana, kad ir turi milijardą, bet vis tiek galvoja, vargsta, kaip dar uždirbti. Bet mano amžius toks, kad investicijų į gyvenimą jau nebedarysi, namų nestatysi. Pensija gana gera, atėjo tas laikas, kai visko užtenka“, – mintimis dalijasi J. Virpša.
Pasiteiravus, kodėl atėjus laikui, kai jau viskas užgyventa, visko užtenka, vietoje mėgavimosi užtarnautu poilsiu į rankas jis griebia suvirinimo aparatą, vyras teigia, kad tai – jo išsigelbėjimas.
„Baisiausia, kas gali nutikti, yra sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas į televizorių – tai yra didžiausia nelaimė žmogui. Kai žmonės būna jauni, turi darbus, jie galvoja, kad gyvena įtampoje, laukia poilsio. Tačiau kai jo sulauki, pamatai, kad tai didžiausia nuobodybė. Tad, kol dar pajėgiu – dirbu, tai ir laikas praeina, jo taip nejaučiu, turiu užsiėmimą“, – sako pašnekovas.
Arką į „Lašo“ poilsiavietę Justinas Virpša pagamino iš savo ir seniūnijos skirtų žaliavų. Ją simboliškai papuošė ąžuolo lapeliais, mat šalia žaliuoja ąžuolynas. Na, o saulę laikantys delfinai, pasak meistro, simbolizuoja netoliese tekantį Nemuną. P. Mockaičio nuotr.
Naujausias Justino dirbinys – suvirintas keturių metrų kryžius – ant Kaimelio bažnyčios kupolo buvo užkeltas antradienį. Jam vietą užleidęs senasis kryžius tarnavo 142 metus – nuo tada, kai 1880 m. buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Visgi graužiančios rūdys pradėjo kryžių kreipti. Na, o naujasis kryžius pagamintas iš nerūdijančio plieno, tad, veikiausiai, į 24 m aukštį iškeltas J. Virpšos kūrinys Kaimelį stebės dar ilgiau nei jo pirmtakas ir primins auksarankį Kaimelio gyventoją.
Ūkiniame pastate įkurdintose dirbtuvėse esantys įrankiai taip pat rankų darbo – prieš daugiau nei 30 metų Justino sukonstruotas suvirinimo aparatas puikiai tarnauja ir šiandien, šalia – vyro pasigaminta metalo pjaustyklė. Retas kuris pagalvotų, kad tokiose kukliose dirbtuvėlėse galėjo gimti Kaimelio poilsio zoną, vietinių pramintą „Lašu“, puošianti arka bei greta tarp medžių kabančios sūpynės. Pasirodo, turint auksines rankas, nebūtina moderni įranga.
„Ankščiau toje vietoje buvo šiukšlių kalnas. Su bendruomene sugalvojome, kad reikia jį naikinti. Kaimynas turėjo buldozerį, tai sustūmė, aikštelę padarė. Pagalvojau, kad jai reikia vartų, o kadangi man ši idėja gimė, tai man ir liepė daryti. Padariau arką. Kaimynas sumąstė, kad reikia sūpynių – jei reikia, tai reikia – darom. Visi dirbame kolektyviškai – už ačiū. Dabar ten švenčiame Jonines, sutinkame Naujuosius metus, Liepos 6-ąją ten giedame himną. Nuostabi vieta – atsiveria vaizdas į Nemuną, šalia auga ąžuoliukai, kuriuos pasodinome prieš kelerius metus – kiekviena sodyba po medelį“, – džiaugiasi J. Virpša.
Netoli „Lašo“ stūksančią Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią taip pat puošia Justino dirbiniai. Senolis juokauja, kad jei darbų ir negalįs suskaičiuoti, tai be vargo galįs įvardyti patį įsimintiniausią, mat daugiausia iššūkių sukėlė bažnyčios vartų gamyba. Visgi sudėtingas projektas vyro neišgąsdino – šiandien į bažnyčios šventorių įeiname pro puikiausius vartus, o bažnyčios viduje galima rasti ir Justino suvirintą stalą, ant kurio užkeliami į amžinąjį poilsį lydimų žmonių karstai. Visi šie dirbiniai – dovana. Gavęs medžiagas ir projektus, už darbą senjoras atlygio neprašo.
„Suktas reikalas tie pinigai – juk žmogui jų niekada negana, kad ir turi milijardą, bet vis tiek galvoja, vargsta, kaip dar uždirbti. Bet mano amžius toks, kad investicijų į gyvenimą jau nebedarysi, namų nestatysi. Pensija gana gera, atėjo tas laikas, kai visko užtenka“, – mintimis dalijasi J. Virpša.
Pasiteiravus, kodėl atėjus laikui, kai jau viskas užgyventa, visko užtenka, vietoje mėgavimosi užtarnautu poilsiu į rankas jis griebia suvirinimo aparatą, vyras teigia, kad tai – jo išsigelbėjimas.
„Baisiausia, kas gali nutikti, yra sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas į televizorių – tai yra didžiausia nelaimė žmogui. Kai žmonės būna jauni, turi darbus, jie galvoja, kad gyvena įtampoje, laukia poilsio. Tačiau kai jo sulauki, pamatai, kad tai didžiausia nuobodybė. Tad, kol dar pajėgiu – dirbu, tai ir laikas praeina, jo taip nejaučiu, turiu užsiėmimą“, – sako pašnekovas.
Arką į „Lašo“ poilsiavietę Justinas Virpša pagamino iš savo ir seniūnijos skirtų žaliavų. Ją simboliškai papuošė ąžuolo lapeliais, mat šalia žaliuoja ąžuolynas. Na, o saulę laikantys delfinai, pasak meistro, simbolizuoja netoliese tekantį Nemuną. P. Mockaičio nuotr.
Naujausias Justino dirbinys – suvirintas keturių metrų kryžius – ant Kaimelio bažnyčios kupolo buvo užkeltas antradienį. Jam vietą užleidęs senasis kryžius tarnavo 142 metus – nuo tada, kai 1880 m. buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Visgi graužiančios rūdys pradėjo kryžių kreipti. Na, o naujasis kryžius pagamintas iš nerūdijančio plieno, tad, veikiausiai, į 24 m aukštį iškeltas J. Virpšos kūrinys Kaimelį stebės dar ilgiau nei jo pirmtakas ir primins auksarankį Kaimelio gyventoją.
Dalė iš Griškabūdžio:
