Važiuojant Jurbarko link, Valenčiūnų gyvenvietėje akį traukia spalvotas namelis. Jo šeimininkė Petrė Steponavičienė sako, kad idėja namą nuspalvinti kilusi jos anūkui, bet teptuką, skirtą namo ir kitų sodybos statinių gražinimui, ji paima dar ir šiandien.

 

Susitinkam su aštuoniasdešimtmete P. Steponavičiene vis dar karštą besibaigiančios vasaros popietę jos namuose Valenčiūnuose. Moteris rodo savo namą, sako ruberoidu apkaltas, tad ši medžiaga nuo saulės trūkinėja, todėl ir namelis jau praranda spalvotą grožį.

„Prieš dvejus metus dar vietomis perdažiau, pataisiau išblukusias vietas, šiuo metu dažau ir niekaip nebaigiu tvoros vartelių nudažyti. Vyras paprašė, tai kambaryje duris išpiešiau“, – sako P. Steponavičienė.

Šypsosi senjorė pasakodama, kad jos bendraamžiai jau beveik išmirę, likusios trys bendraklasės, su kuriomis vis dar susiskambina.

„O mano gentis yra iš Šilutės dvaro... Močiutė Rozalija buvo ištekėjusi už dvarininko sūnaus, vėliau atsidūrė Vokietijoje, po to sugrįžo į Mozūriškių kaimą. Čia gimė ir mano mama Veronika, kurią likimas atvedė į Valenčiūnus, pas Zymonus, kur ir aš gimiau“, – pasakojimą pradeda Petrė.

Vėliau moteris atskleidė nelengvą savo vaikystės istoriją, perpintą neįtikėtinais faktais – apie ne kartą grėsusią mirtį, patirtą vargą, kol pateko pas geradarius – ūkininkų Zymonų šeimą, kurie greta gyveno. Jie, o vėliau jų dukra Agota su vyru Kazimieru Basčiu, Petrę ir užaugino.

„Zymonus ištrėmė į Sibirą, tačiau aš likau su pode Agute gyventi Valenčiūnuose. Atsimenu – į mūsų namą biblioteką, vėliau krautuvę įkėlė. O mes viename kambarėly turėjome įsitekti. O šitą namą pastatė jau podžius Bastys. Podė buvo giesmininkė, giedodavo Gelgaudiškio bažnyčioje. Atsimenu, kai kunigai čia Valenčiūnuose kalėdodavo, kieme stovėdavo trys patvados, stalai paruošti, palangės nušveistos“, – prisiminimais dalijosi P. Steponavičienė.

Po kelių valandų pokalbio pašnekovė ima pasakoti apie tai, kaip Valenčiūnuose stovintis jų namas virto tokiu spalvingu. Petrė užaugino dvi dukras, susilaukė dviejų anūkų ir šešių proanūkių.

„Dalis namo buvo apkalta tamsios spalvos ruberoidu, kita dalis lentomis. Tai anūkas Šarūnas sugalvojo ir namą nudažė dangava spalva. Dukros Lilės pažįstami pasiūlė kitokiomis spalvomis namo kampus nudažyti. Tai žaliai, raudonai perdažėm. Dar vieno pasiūlymo sulaukėm – langines nupiešti. Jas išpiešė smulkiomis gėlytėmis mano amžinatilsį dukra Dalija, – spalvoto namo istoriją prisimena Petrė ir priduria: – O aš paėmiau ir tas gėles vėliau ištapiau didesnes.“

Petrė sako, kad yra dirbusi darželio auklėtoja, vėliau prekybininke Gelgaudiškyje, paskutiniuosius 30 metų su antru vyru Titu Steponavičiumi laimingai gyvena Valenčiūnuose, namuose džiugina tik vienintelis augintinis – šuo Rikis.

Šypsosi Petrė šiandien pasakodama, kad atsiradus tokiam spalvingam namui Valenčiūnuose dėmesio susilaukė ne kartą. Sako, kai kelią Šakiai–Jurbarkas remontavo, tai sulaukė pasiūlymo iš darbininkų ir paveikslą nutapyti.

„Prisipažinsiu, piešdavau dar mokykloje. O vėliau pirkdavau satino medžiagą ir piešdavau kilimus, kuriuos ant sienos kabindavo šarvojant žmogų – du angelus ir kryžių, taip pat šarvones – lelijas, kryžiuką ištapydavau“, – pasakoja Petrė.

Kieme ir daugiau spalvingų akcentų: nudažytas šulinys, lauko virtuvė bei kiemo varteliai, pro kuriuos P. Steponavičienė išlydi su šypsena, kviesdama ir dar kartą užsukti.