Trečiadienį diskusijai prie bendro stalo sėdo išties gausus būrys su vaikais ir pagalbos teikimu bei koordinavimu jiems dirbančių specialistų. Mat nors nuolat kalbama apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, visgi klausant socialinį darbą dirbančių specialisčių susidarė įspūdis, kad ne viskas taip paprasta ir informacija tarp institucijų nevaikšto taip operatyviai, kaip norėtųsi. Švietimo įstaigose dirbančios socialinės darbuotojos kone choru tvirtino pasigendančios informacijos apie su problemomis susidūrusius ugdytinius, kad dėmesys į juos būtų atkreiptas kuo anksčiau.

Poreikį į vieną krūvą sukviesti Socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkes, Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėją, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorę ir ugdymo įstaigose dirbančias socialines darbuotojas pajuto ir susitikimą inicijavo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Kasparavičienė. Ji teigė, kad teikiant pagalbą vaikui pasigirsta klausimų iš įvairių pusių, ką kuri institucija daro, už ką ir kiek yra atsakinga.

„Todėl manau, kad geriausia kalbėtis akis į akį“, – sakė I. Kasparavičienė.

Nors tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Aušra Pavydienė išsamiai pristatė pagalbos vaikui priemones, atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis jų priskiriama tiems vaikams, su kurių šeimomis jau dirba atvejo vadybininkai, tad atvejai daugiau mažiau žinomi, visgi didžiausia diskusija kilo dėl naujų atvejų.

„Mes gauname iš Socialinių paslaugų centro raštą, kad tokiam ir tokiam vaikui reikia parašyti charakteristiką. Auklėtojas klausia manęs, gal tu žinai, kas ten atsitiko? Aš sakau  – ne, nežinau. Gal tu žinai? Ne, nežinau. <...> Mes nežinome, kiek tas vaikas nukentėjęs, kiek ir kokia pagalba būtų reikalinga, nes mums tiesiog tokia informacija nepateikiama. Kiek mūsų gimnazistams skirta atvejo vadybų, aš nebuvau nė viename posėdyje kviesta“, – kalbėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos socialinė pedagogė Ligita Kajackienė ir pridūrė, kad mokyklos nori žinoti ne po kelių savaičių, mėnesio ar dar daugiau, kad atsitikus vienai ar kitai krizinei situacijai vaikui galėtų teikti reikiamą pagalbą.

Juk suprantama, sakė ji, kad atvejo vadyba vaikui šiaip sau neskiriama.

Jai pritardama Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Plokščių skyriaus socialinė pedagogė Neringa Pilypaitienė sakė, kad kartais situacijos išaiškėja net ne po mėnesio, o ir po pusės metų.

„Arba jeigu vaikas paimtas iš šeimos mėnesį, o mokykla nieko nežino. Skambini, klausi, bet vienintelis pasakymas – konfidencialu. <...> Savaitę neina į mokyklą, pasirodo, šeimoje girtaujama, vaikas paimtas iš šeimos. Klausi, o sako konfidencialu, nors iš mokyklos tai nori išsamių ataskaitų, charakteristikų“, – antrino kolegei N. Pilypaitienė.

Sutartinai panašiai kalbėjo ir kitų mokyklų socialinės pedagogės, o Griškabūdžio gimnazijos socialinė pedagogė Auksė Makūnienė pridūrė, kad labiausiai norisi ir trūksta informacijos apie tuos atvejus, kurie nutinka pirmą kartą.

„Mes nekalbame apie tas šeimas, kur jau situacija žinoma, bet kur kažkas įvyksta pirmą kartą. <...> Būna, jau net vaikas išvežtas į kitą rajoną, o mes nežinome“, – viena per kitą kalbėjo socialinės pedagogės ir prašė tik vieno – mokykloms iškart pranešti apie tokius atvejus, nes krizinės situacijos kartais nukrenta kaip iš dangaus ir paliečia tuos, apie kuriuos net nepagalvotum.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šakių rajone patarėja Indrė Jurjonienė kalbėjo: „Mes tokios informacijos, kad vaikas paimtas iš šeimos, tikrai neteikiame. Paėmimas – tai nėra tėvų teisių apribojimas. Jie (tėvai) turi pareigą pranešti, jeigu tėvai to nedaro, vaikas nelanko mokyklos, jūs informuojat atvejo vadybą ir tada aiškinasi <...>. Kai vaikui nustatoma globa, tada vaiko įstatyminis atstovas yra globėjas ir jam tos pačios pareigos. Jei nevykdo – kreipiatės į globos centrą.“

Atvejo vadybininkė Deimantė Keidošytė stebėjosi, kad jai susidaro įspūdis, esą mokyklos nieko nežino. Ji teigė, kad tiek įstaiga, tiek atvejo vadybininkės yra atviros bendradarbiavimui ir būtent iš socialinių pedagogių jos irgi norėtų sulaukti didesnio susidomėjimo, skambučių, nes dabar esą skambinama išties retai. Be to, kartais ir atvejo vadyba informaciją apie atvejus gauna ne iškart. Mokyklos irgi turi savo tvarkas, kuriomis vadovaujasi dirbdamos. Visgi Socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė žadėjo, kad išties mokykloms būtų galima pranešti patį faktą, kad vienam ar kitam vaikui taikoma atvejo vadyba ir mokyklų specialistai jau žinotų, į ką reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.

Nors diskusija truko kone dvi valandas, buvo vardijama daugybė įstatymų, teisės normų ir terminų, per kiek kuri institucija turi atsakyti ar sureaguoti, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas svarstė, kad išties kurioziška, „kai vieni paima, kiti prisidengia konfidencialumu, kiti sako, kad trys valandos, kitiems ir penkių dienų neužtenka parašyti rašto, tarsi teisinamės, bet tikslas susitarti, kaip pagreitinti procesą ir pagalba greičiau ateitų pas vaiką <...>, juk už kiekvieno plano yra žmogus“.

Diskusiją reziumuodamas vicemeras Darius Jakavičius kalbėjo, kad išties akivaizdu: visi dirba dėl vieno tikslo, kad vaikams būtų geriau, tad linkėjo nepamiršti, kad būtent vaikai, jų poreikiai dirbant darbą ir yra svarbiausi.

Tad laikas parodys, ar suinteresuotos ir dėl bendro tikslo dirbančios skirtingos institucijos viena kitą išgirdo ir suprato (atrodė, kad taip), nes kartais tarp įvairių tvarkų, aprašų, planų ir nuostatų pasiklystama, o reikia tik geranoriškumo ir kruopelytės žmoniškumo.