Ne vieną dešimtį žaisliukų nunėrusi Gina Šileikienė pasakojo, kad ši veikla atima ne tik daug laiko, bet reikalauja kantrybės ir kruopštumo, mat savo darbams ji kelia aukštus reikalavimus, kad viskas būtų be priekaištų. D. Pavalkio nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Prieš metus internete užmatyti nerti žaisliukai ištirpdė kraštietės Ginos Šileikienės širdį. Pabandžius juos padaryti, teko pradėti nuo nulio. Reikėjo išmokti skaityti schemas, išlaikyti proporcijas, prisiminti nėrimo pradžiamokslį, kažkada praeitą per technologijų pamokas mokykloje. Šiandien netikėtai pradėta veikla tapo savotiška meditacija, kurios nesinori nutraukti.
Ne vieną dešimtį žaisliukų sukūrusi G. Šileikienė pasakojo, kad visko teko mokytis nuo pradžių. Mokykloje su vąšeliu buvo išmokusi nunerti pynutę, o su virbalais – šaliką. Tai ir visa rankdarbių patirtis. Tad pirmuosius žaisliukus ji nėrė žiūrėdama internete rastus vaizdelius, kur buvo nufilmuoti gamybos žingsniai nuo A iki Z. Tačiau palaipsniui, išmokus skaityti schemas, tapo paprasčiau – įsijungė vaizduotė, kur kiek prikimšti kamšalo, kad gautųsi gražūs žandukai, kokiu rūbeliu aprengti, kokias akis padaryti, kokią emociją suteikti. Viskas labai svarbu.
„Pirmas gaminys buvo zuikutis, kurį nerdama sunaudojau gausybę siūlų. Dapirkinėjau ir galvojau: kokio brangumo gausis žaisliukas, jei jam reikia šitiek siūlų, – prisiminė moteris. – Tai turėjo būti podinukei dovana, kurios taip ir nepadovanojau. Vis dar jį turiu namuose.“
Vėliau į kompaniją zuikutis sulaukė asiliuko, katytės, drambliuko, beždžionėlės, avinuko, briedžio, ežiuko, pelėdžiuko ir kitokių įvairiausių dydžių gyvūnėlių. Didžiausi – vienaragis ir kengūra, mažiausias – kengūriukas jos sterblėje. Tačiau, kaip paaiškėjo, populiariausi vis tiek išlieka zuikučiai. Juos vaikai myli labiausiai. Kiekvienas žaisliukas iščiupinėtas, išglostytas, apgalvota kiekviena detalė. Buvo ir kitokių pabandymų – personalizuotų žaisliukų su išsiuvinėtais vaikų vardais.
Prieš porą mėnesių G. Šileikienė „Facebook“ sukūrė savo tinklapį „PliuŠkutis“, kuriame dalijasi sukurtų žaisliukų nuotraukomis ir istorijomis. Kadangi artėja šventės, jame paskelbė konkursą, kuriame galima laimėti vieną iš pasirinktų zuikučių. Pasak jos, sužinojusi, kad tarp dalyvių – mama, norinti laimėti žaisliuką savo dukrytei su negalia, nedvejodama nusprendė jį padovanoti be konkurso.
Gina pasakojo, kad kai įgudo nerti, išmoko dirbti greitai. Tačiau pagaminti vieną nedidelį žaisliuką vis tiek prireikia keleto dienų, o didesnį – ir savaitės. Ir tai tik tuomet, jei nereikia ardyti ir taisyti. Mat savo darbams ji kelia aukščiausius reikalavimus – viskas turi būti be priekaištų. Visi žaisliukai vienetiniai, dviejų tokių pačių padaryti neįmanoma. Rodos, siūlai tie patys ir nėrimas tas pats, bet veido išraiška, emocija jau kitokia.
Žaisliukus kurianti moteris džiaugėsi artimiausių žmonių palaikymu. Jie pirmieji pamato moters darbus, įvertina, išsako nuomonę, ką dar galbūt reikėtų pakoreguoti, padeda išrinkti gražiausias nuotraukas. O vyrui Arvydui dažnai tenka ir pati atsakingiausia užduotis – įspausti žaisliukų akis.
„Šiandien be šios veiklos nepraleisčiau nė dienos. Tai lyg savotiška meditacija. Neriu ir negaliu sustoti. Nieko tada negalvoju, tik akis skaičiuoju skaičiuoju. Ir tuo pačiu nusiraminu, – atviravo kraštietė, prisipažindama, kad ši veikla reikalauja daug kruopštumo ir kantrybės. – Tada atrodo, kad visa kita padarysiu vėliau. Indai ir kiti namų ruošos darbai palauks. Čia kaip tie, kas mėgsta skaityti knygas, – perskaitysiu puslapį, dar puslapį, dar puslapį ir jau tada tikrai eisiu...“
Džiugu, kad su tokia meile pagaminti rankų darbo žaisliukai keliauja po visą Lietuvą, dalis jų išvyksta ir į užsienį. Vienus dovanoja pati jų kūrėja, kitus prašo pagaminti draugai ar giminaičiai. G. Šileikienės teigimu, visada smagu gauti atgalinį ryšį ir matyti, jos žaislai tampa vaikų draugais, su kuriais jie kartu valgo, eina pasivaikščioti ar miegoti. Galbūt ateityje šis hobis peraugs į mėgstamą verslą, o kol kas beveik visas darbe gautas atlyginimas išeina į siūlus, iš kurių gimsta vaikų ir suaugusių širdis tirpdantys žaislai.
Vėliau į kompaniją zuikutis sulaukė asiliuko, katytės, drambliuko, beždžionėlės, avinuko, briedžio, ežiuko, pelėdžiuko ir kitokių įvairiausių dydžių gyvūnėlių. Didžiausi – vienaragis ir kengūra, mažiausias – kengūriukas jos sterblėje. Tačiau, kaip paaiškėjo, populiariausi vis tiek išlieka zuikučiai. Juos vaikai myli labiausiai. Kiekvienas žaisliukas iščiupinėtas, išglostytas, apgalvota kiekviena detalė. Buvo ir kitokių pabandymų – personalizuotų žaisliukų su išsiuvinėtais vaikų vardais.
Prieš porą mėnesių G. Šileikienė „Facebook“ sukūrė savo tinklapį „PliuŠkutis“, kuriame dalijasi sukurtų žaisliukų nuotraukomis ir istorijomis. Kadangi artėja šventės, jame paskelbė konkursą, kuriame galima laimėti vieną iš pasirinktų zuikučių. Pasak jos, sužinojusi, kad tarp dalyvių – mama, norinti laimėti žaisliuką savo dukrytei su negalia, nedvejodama nusprendė jį padovanoti be konkurso.
Gina pasakojo, kad kai įgudo nerti, išmoko dirbti greitai. Tačiau pagaminti vieną nedidelį žaisliuką vis tiek prireikia keleto dienų, o didesnį – ir savaitės. Ir tai tik tuomet, jei nereikia ardyti ir taisyti. Mat savo darbams ji kelia aukščiausius reikalavimus – viskas turi būti be priekaištų. Visi žaisliukai vienetiniai, dviejų tokių pačių padaryti neįmanoma. Rodos, siūlai tie patys ir nėrimas tas pats, bet veido išraiška, emocija jau kitokia.
Žaisliukus kurianti moteris džiaugėsi artimiausių žmonių palaikymu. Jie pirmieji pamato moters darbus, įvertina, išsako nuomonę, ką dar galbūt reikėtų pakoreguoti, padeda išrinkti gražiausias nuotraukas. O vyrui Arvydui dažnai tenka ir pati atsakingiausia užduotis – įspausti žaisliukų akis.
„Šiandien be šios veiklos nepraleisčiau nė dienos. Tai lyg savotiška meditacija. Neriu ir negaliu sustoti. Nieko tada negalvoju, tik akis skaičiuoju skaičiuoju. Ir tuo pačiu nusiraminu, – atviravo kraštietė, prisipažindama, kad ši veikla reikalauja daug kruopštumo ir kantrybės. – Tada atrodo, kad visa kita padarysiu vėliau. Indai ir kiti namų ruošos darbai palauks. Čia kaip tie, kas mėgsta skaityti knygas, – perskaitysiu puslapį, dar puslapį, dar puslapį ir jau tada tikrai eisiu...“
Džiugu, kad su tokia meile pagaminti rankų darbo žaisliukai keliauja po visą Lietuvą, dalis jų išvyksta ir į užsienį. Vienus dovanoja pati jų kūrėja, kitus prašo pagaminti draugai ar giminaičiai. G. Šileikienės teigimu, visada smagu gauti atgalinį ryšį ir matyti, jos žaislai tampa vaikų draugais, su kuriais jie kartu valgo, eina pasivaikščioti ar miegoti. Galbūt ateityje šis hobis peraugs į mėgstamą verslą, o kol kas beveik visas darbe gautas atlyginimas išeina į siūlus, iš kurių gimsta vaikų ir suaugusių širdis tirpdantys žaislai.
