„Išeiti iš skurdo rato yra be galo sudėtinga, turime daryti viską, kad žmogus į jį nepapultų“, – praėjusį penktadienį vykusioje diskusijoje „Skurdo rizika Lietuvoje ir galimi sprendimai“ teigė ją moderavusi Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė. 510 eurų mėnesinių pajamų ribos Lietuvoje neperžengia ir su skurdo rizika susiduria kas penktas tautietis, tad išsamiau susipažinti su padėtimi ir pasvarstyti, kokie sprendimai reikalingi situacijos gerinimui, savivaldybės administracijos darbuotojus, tarybos narius bei rajone veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovus diskusijon sukvietė VšĮ „Namai visiems“ vadovė, NVO tarybos pirmininkė Giedrė Šedbarienė.

Priežasčių, kodėl gyventojai atsiduria ties skurdo riba, apstu. Maži atlyginimai, šešėlinė rinka, darbo vietų stoka, viešųjų paslaugų neprieinamumas, žemos socialinės išmokos – tai tik saujelė A. Adomavičienės tądien suminėtų veiksnių. Vis tik dalis susirinkusiųjų į situaciją buvo linkę žvelgti ir iš kitos pusės – štai tarybos narė Ilona Šeflerienė pažymėjo, kad skurdo rizika kartais kyla ne dėl aplinkos kaltės, o dėl pačių žmonių nenoro dirbti. Jai antrino ir kolegė Rasita Grincevičienė, pabrėždama, kad skurdas virsta iš kartos į kartą perduodamu palikimu, tad iškėlė mintį, jog valstybei derėtų mesti didesnes pajėgas siekiant sustiprinti rizikos šeimose augančių vaikų gerovę bei sąmoningumą. Tiesa, vicemeras Darius Jakavičius svarstė, ar toji valstybės pagalba kai kuriais atvejais netampa situacijos kaltininke.

„Galvoju, kad visos jūsų pastabos teisingos, bet norėčiau stoti socialinių darbuotojų pusėn, nes realiai tai jie ir dirba tik su tokiomis šeimomis – atvejo vadyba dirba su tom šeimom, socialinio darbo organizatoriai dirba su tom šeimom, nevyriausybininkai dirba su tom šeimom ir t.t. Su jais dirbama, bet blogiausia tai, kad jie tarsi įgyja modelį, jog jiems kažkas visuomet privalo padėti. <...>  Kai jūs pasakėte, kad per žemos išmokos, aš galvoju, iki kokios ribos turi būti tos socialinės išmokos, kaip juos į tą rinką įtraukti? Nes tai tikrai pasidarė kone gyvenimo modeliu“, – įžvalgomis dalijosi vicemeras, pridurdamas, jog žmonėms ištrūkti iš šio rato nepadeda ir antstolių apetitai, mat kai skolų turintys gyventojai įsidarbina legaliai, dalis į sąskaitą pervestos algos tuojau pat nurašoma, tad neretai nusirašo ir bet kokia motyvacija dirbti.

A. Adomavičienė pritarė, kad toks elgesys, apsiribojantis vien pagalbos reikalavimu, iš tiesų yra išmokstamas, tačiau pabrėžė, jog užmerkti akių negalima –  jį privalu keisti. Šį pokytį gali nulemti ugdymas, kokybiškos paslaugos, kaip antai gaunamos vaikų dienos centruose (VDC). Pastarųjų rajone turime net 11, bet, lektorės duomenimis, dauguma vaikų dienos centruose lankosi vos iki dvylikos metų – vėliau jiems belieka atviros jaunimo erdvės (AJE), kurių esti vos keletas.

„AJE nėra panacėja, nereikia sakyti, kad kai įrengsime jų tiek pat, kiek ir VDC, tuomet bus viskas gerai. Paprastai tiems vaikams AJE nėra pakankama paslauga, tad siūlyčiau jums bendrai pagalvoti, kad turėtumėte specializuotų VDC, iš kurių vieni būtų orientuoti į vaikus iki 12 metų, o kiti į paauglius. Ir vaikai noriau lankytų, ir darbuotojams būtų lengviau dirbti, ir pati paslauga taiklesnė gautųsi“, – teigė lektorė pirštu durdama ir į kitas rajono problemas, pavyzdžiui, nedidelį VDC finansavimą ir mažas socialinių darbuotojų algas, jie, beje, dažnai įdarbinami ne pilnu etatu, tad yra priversti blaškytis tarp kelių darboviečių.

Pagrindinius skurdo rizikos veiksnius, rodiklius bei valstybės, savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų lygmenimis galimus sprendimus tądien pristatė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė (dešinėje). Lektorę pakvietė VšĮ „Namai visiems“ vadovė Giedrė Šedbarienė. D. Pavalkio nuotr.

Dar daugiau niuansų iškilo diskutuojant apie gyvenamąją aplinką – socialinius būstus. Nors statistiškai norinčiųjų gauti socialinį būstą eilė mažėja, tačiau laukiančių vis dar yra, tad A. Adomavičienė teiravosi, kodėl nesirenkamas kitas kelias – nekompensuojami nuomos kaštai. Pasak vicemero D. Jakavičiaus, šiuo klausimu savivaldybė įstrigo tarsi aklavietėje.

„Nėra rinkos. Nėra būstų, mes neturime ką nupirkti, nuomoti. Šakiuose, Vytauto gatvėje, buvo du mediniai namai nugriauti, suformuotas sklypas, tai labai tikėjomės, kad kažkas ateis, mėginome ieškoti investuotojo. Kilo klausimų, ar Šakiuose kas nors gali mokėti 1 tūkst. 600 eurų už neįrengto būsto kvadratinį metrą, o čia ir taip prieš pusantrų metų. Kiek žinau, bent Vilniuje dabar ta kaina 2  tūkst. 600 eurų siekia. Tai tada tas investuotojas, kuris norėtų statyti, jis iš karto supranta, kad galimai to būsto nebus kam pirkti. Viskas tuo ir  pasibaigia, jie lieka Palangoje, Druskininkuose ir kituose miestuose“, – situaciją dėstė vicemeras.

Į diskusiją įsitraukęs tarybos narys Tomas Skaizgirys tikino, jog „neįmanoma tik kelnių per galvą nusimauti“, tad ragino nenuleisti rankų investuotojų paieškose, be to, siūlė atkreipti dėmesį ir į rajone esančius negyvenamus pastatus, mat šiuos suremontavus ir pritaikius jie taptų puikiais būstais, taip būtų išvengiama ir nepasiturinčių gyventojų sukoncentravimo vienoje vietoje.  

A. Adomavičienė teigė, jog toks kelias tinkamas, juo nuėjo Alytaus rajonas, tačiau įrengiant socialinius būstus už miesto ribų labai svarbu užtikrinti kokybišką susisiekimą, o būtent pastarasis diskusijos metu ne vieno buvo įvardytas kaip itin opi problema, apsunkinanti įsidarbinimo galimybes žmonėms, gyvenantiems kaimiškose vietovėse. D. Jakavičius neslėpė pasipiktinimo, jog didiesiems vežėjams, tokiems kaip „Kautra“ ir „Toks“, atsisakius kai kurių maršrutų, jie užkrito ant vietinio autobusų parko pečių, o šis, net ir dirbdamas nuostolingai, negali patenkinti poreikių.

„Nežinau, kokiu būdu ir kaip valstybei reikia viską dėlioti, kad tas viešasis transportas judėtų. Uždusins savivaldybes valstybinės institucijos, nes mes jau dabar vien mokinių pavėžėjimui ir kompensacijoms už pavėžėjimą pernai sumokėjome 1 mln. 300 tūkst. eurų nuo 42 mln. eurų savo biudžeto“, – sakė D. Jakavičius, o jį papildė  Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, išryškindamas mokyklinių autobusų veikimo principo ydas, mat šiuos naudojant tik mokinių pavėžėjimui nemažai laiko pastarieji tiesiog stovi, tad realybėje yra „ne mokykliniai autobusai, o mokykliniai taksi“.

Kalbėdama tiek apie transporto, tiek apie įdarbinimo problemas, A. Adomavičienė siūlė atsigręžti į NVO. Lektorė gyrė savivaldybę, jog ši ir dabar su NVO bendradarbiauja visai neblogai, tačiau, anot jos, šis darbas galėtų būti dar glaudesnis ir produktyvesnis, tereikia tiksliai išsiaiškinti paslaugų poreikius. Pasak jos, savo veiklos stiprinimu bei tobulėjimu turėtų būti suinteresuoti ir patys nevyriausybininkai.  Pavyzdžiui, nė viena Šakių NVO nedalyvavo projekte  „Alternatyvių investicijų detektorius“.

„Projektas skirtas įdarbinimui, kad NVO dirbtų su bedarbiais, darbdaviais ir ieškotų darbų. Tuo pačiu ir NVO gavo labai daug pagalbos, daug mentorystės mokymų, organizacijos labai sustiprėjo, o ir žmonių buvo įdarbinta nemažai.  <...> Viena NVO jo metu užkūrė projektą „Važiuojam“ – esmė buvo ta, kad socialinis darbuotojas arba užimtumo specialistas dirbo ir vairuotoju. Jis ryte paimdavo žmones ir nuveždavo į darbo vietą, užmegzdavo pokalbį, padėdavo išsilaikyti darbe. Projektui pasibaigus, savivaldybės pasiskaičiavo, kad jiems apsimoka nusipirkti autobusiuką ir tuos žmones, kurie jau yra motyvuoti dirbti, vežioti. Tada nereikia jiems mokėti išmokų“, – gerąja patirtimi dalijosi lektorė, vildamasi, kad į kitą projekto „Alternatyvių investicijų detektorius“ etapą įsitrauks ir Šakių rajono NVO.

Įvairių skurdo rizikos veiksnių ir galimų jų sprendimų tądien išryškėjo visa puokštė, tačiau, ko gero, problemų sprendimai apipinti ne ką mažesnėmis problemomis. Ar jų liūnas po truputį išseks, veikiausiai pamatysime ateityje pasirodysiančiuose rodikliuose, kurie, kaip sarkastiškai pastebėjo A. Adomavičienė, lyginant su tam tikromis Afrikos ar Azijos valstybėmis, ir dabar yra pakankamai padorūs, tačiau tai jau standartų klausimas – mūsuose avėti batus seniai nebe prabangos reikalas...

Agnė Kereišiūtė