Gintarė MARTINAITIENĖ

Šakiečių Teresės ir Algerdo Saikevičių gyvenimas pasikeitė prieš trejus metus, kai į tvenkinį nėręs sūnus Vilius patyrė stuburo traumą. Po nelaimės tėvai kalbėjo, kad tikisi, jog sūnus atsistos ant kojų. Dabar jie sako per daug nepuoselėjantys tokių vilčių ir tik norintys palengvinti sūnaus gyvenimą.

Nuotr. Jei butas būtų pirmame aukšte, būtų galima įrengti ne tik specialų keltuvą, bet ir atlikti kitus darbus ir būstą pritaikyti pagal neįgaliojo poreikius. Deja, kol kas Viliaus tėvai šia galimybe pasinaudoti negali.

Vis mažiau vilčių

Nors po nelaimės, kai nėręs į vandenį Girėnų tvenkinyje tuomet dar nepilnametis Vilius patyrė stuburo traumą praėjo treji metai, tačiau vaikinas su mintimi, jog niekuomet nevaikščios, nesusitaikė lig šiol. Po nelaimės 2007 metų pabaigoje su laikraščio „Draugas“ korespondente kalbėję Viliaus tėvai sakė, kad tiki sūnaus ateitimi ir tuo, jog jis atsistos ant kojų. Dabar jie tokių vilčių turi vis mažiau. Mama sako, jog neįtikėtina, bet trumpa akimirka pakeitė visą tiek jų, tiek sūnaus gyvenmimą. „Praėjo būtent trys metai. Tai laikotarpis, per kurį galėjo atsigauti Viliaus raumenys, bet taip neįvyko. Jis nuo liemens nejaučia kūno, mažai valdo rankas“, - apie sūnaus sveikatą kalbėjo Viliaus mama. Tiek ji, tiek jos vyras sakė nors ir tikintys stebuklais, nemano, jog jų sūnus dar kada nors vaikščios.

 
Reikia keisti butą

Kad Vilius lig šiol nesusitaikė su šiuo likimo smūgiu patvirtino ir Socialinės paramos skyriaus darbuotojos. Tiek vedėja Leonora Pocevičiūtė, tiek socialinė darbuotoja Danė Kupstaitienė kalbėjo, kad viena didžiausių problemų, jog Saikevičių keturių kambarių butas yra trečiajame aukšte ir todėl jo neįmanoma pritaikyti pagal neįgaliojo poreikius. „Ką mes dabar galime padaryti? – teiravosi D. Kupstaitienė. – Nebent praplatinti vonios duris, kad įvažiuotų vežimėliu, bet vaikinas jaunas, tad  norime maksimumo, o norint pritaikyti jam gyvenamąją aplinką pagal neįgaliesiems tinkamus reikalavimus būtina keisti šį butą į esantį pirmajame aukšte, tačiau reikia, kad atsirastų tokios galimybės“. Jeigu taip būtų, pasak D. Kupstaitienės, būtų galima ne tik įrengti specialų keltuvą, bet atlikti ir daugiau darbų, nes Viliui būtų pirmumo teisė dėl jo amžiaus.

T. Saikevičienė pasakojo, kad žiemą sūnus išvis beveik neišeina į lauką, o dabar, kai geri orai, retkarčiais į lauką jį išsineša draugai. „Įsisodina į mašiną, pasivežioja, vėl parneša į kambarį“, - kalbėjo Viliau mama. Ji po šeimą ištikusios nelaimės dar bandė suderinti darbą ir slaugą, bet galiausiai teko pasirinkti pastarąjį variantą ir atsisakyti darbo. Trisdešimt metų prekyboje išdirbusi moteris slaugo ne tik neįgalų sūnų, bet prižiūri ir kartu su jais gyvenančią savo mamą, kuri taip pat jau silpnos sveikatos. Kartu su jais gyvena ir dar vienas Saikevičių sūnus, tad ir keturių kambarių butas jiems kaip tik, tik gaila, kad jis ne pirmajame aukšte. Patys Saikevičiai sako neturintys jokių finansinių galimybių pakeisti būsto, nes šeimoje dirba vienintelis tėtis. „Juk į Socialinės paramos skyrių taip pat ėjau ne iš gero gyvenimo“, - teigė T. Saikevičienė.

Nors diena iš dienos slaugyti neįgalų sūnų nėra lengva, Teresė sako pripratusi ir to nesureikšmina. „Tai mano vaikas. Negalvoju apie tai, ar lengva ar ne, nes tai kasdienybė“ , - kalbėjo moteris. Ji sakė nemažai pagalbos sulaukianti iš Socialinių paslaugų centro, kuris parūpino ne tik neįgaliojo vežimėlį, bet ir taip reikalingą funkcinę lovą, specialų čiužinį. „Ten dirba nuostabūs žmonės“, - sako Viliaus tėvai.

Tiek Socialinės paramos skyrius, tiek Viliaus tėvai kreipiasi į Šakių miesto gyventojus su prašymu, gal atsirastų norinčių ir galinčių keisti ar kitokiu būdu  perduoti panašaus dydžio butą pirmajame aukšte į butą  trečiame aukšte.