Mindaugas ŠIMKŪNAS

Šaltesnę nei pernai šių metų žiemą senos statybos daugiabučių namų gyventojai mokėjo astronomines kainas už šildymą. Neišgalinčių susimokėti skolininkų skaičius šįmet gerokai išaugo. Ir, nors pensininkams tai neapsimoka, vienintelė išeitis šioje situacijoje, pasak ekspertų, – namų renovavimas.

Nuotr. Dauguma daugiabučių namų Šakiuose statyti prieš keliasdešimt metų. Neabejotina, kad jiems reikalinga renovacija.

Vyriausybės atstovai irgi vis garsiau kalba apie neįtikėtiną projektą – masinę senų daugiabučių renovaciją.

Projekto esmė – apšiltinti tūkstančius namų, tiesa, didesne dalimi pačių gyventojų pinigais. Be to siūloma, kad renovaciją būsto administratorius galėtų atlikti faktiškai per prievartą – netgi neatsiklausęs namo gyventojų.

 
Visgi tam pritaria ne visi ekspertai, tokiam projektui itin priešinasi ir dauguma gyventojų.

Neseniai Vyriausybė papildė 2001 m. patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Nuo šiol jie numato papildomą patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus funkciją – inicijuoti daugiabučio namo atnaujinimą (modernizavimą), jeigu šio namo šiluminės energijos sąnaudos viršija Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatomas maksimalias šilumos suvartojimo normas.

Taip pat patikslinta, kaip sakė Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Jonaitis, administratoriaus funkcija organizuojant rangos darbų ir paslaugų, susijusių su administruojamu namu, pirkimą. Nustatyta, kad administratorius turi teisę savo jėgomis, t. y. ūkio būdu teikti tik bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) paslaugas pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą darbų sąrašą ir savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, jei teisės aktai leidžia jam teikti nurodytas paslaugas. Taigi visus kitus darbus ir paslaugas administratorius privalo pirkti konkurso būdu.

Šakiuose dauguma daugiabučių statyti prieš keliasdešimt metų, yra ir tokių, kurių amžiaus viršija pusšimtį metų. Pagal siūlomą projektą, juos faktiškai visus ir reikėtų renovuoti. Panaši padėtis ir kituose rajono miesteliuose bei kaimuose. Pagal siūlomą projektą, rajone reikėtų renovuoti daugiau nei 100 daugiabučių namų.

Daugumą namų administruoja „Šakių vandenys“. Tokiu būdu administratorius, norėdamas atnaujinti namus, turėtų imti paskolą, kad galėtų atlikti darbus. „Tačiau pati bendrovė neturi pinigų, kas jei duos paskolą?“- pastebėjo rajono savivaldybės administracijos Ūkio skyriaus vedėjas Kęstutis Kuncaitis.

Jis taip pat sakė, kad prie tokio projekto savivaldybė negalėtų prisidėti. „Savivaldybė negali „kišti“ pinigų į privatų turtą, o juk kiekvienas gyventojas yra to namo bendrasavininkis ir bendraturtis“,- teigė vedėjas.

Jo nuomone, geriausiai būtų, kad gyventojai burtųsi į bendrijas ir dalyvautų būsto renovavimo programoje. Be to, jo nuomone, būtinas ir papildomas Vyriausybės išaiškinimas.

Savo nuomonę apie vykstančias diskusijas „Draugas“ paprašė išsakyti nepriklausomą energetikos ekspertą daktarą Vykintą .Sidzikauską:

„Renovacija kaip Trojos arklys – gražus iš išorės, bet su paslaptimis.

Trojos arklys buvo senovės graikų gudrybė atidaryti Trojos vartus ir užimti miestą. O kas yra dabartinė renovacija? Pats butas yra nekilnojamas turtas, o šildymas yra tik visumos dalis. Juk visi pajuntame, kaip nepatogu kai nėra vandens ar, tarkim, triukšmauja kaimynai.

Kalbant apie renovaciją akcentuojamas tik šildymas. Nors, kai bus sutvarkyti namai, turėsime gražesnę, malonesnę aplinką, dėl to ji taps ir saugesnė, bet naudą bandome skaičiuoti tik iš šildymo.

Kadangi būsto renovacija atliekama iš savininko kišenės, jis turi teisėtų lūkesčių, kad tai investicija į nekilnojamąjį turtą, kuri turėtų atsipirkti. Ekonominio nuosmukio metu auga bedarbystė, mažėja pajamos, verslas labai stipriai nusmuko, tad ir finansiniai resursai, kuriuos galime investuoti į savo būstą, tampa riboti. O svarbiausia, kad neaišku, kaip bus su atsiperkamumu.

Šiuo metu kalba eina apie 20-30 tūkst. objektų renovaciją. Jeigu pažiūrėtume į galimybes, kiek per metus galime renovuoti, tai bus tik apie 2 tūkst. pastatų. Vadinasi, darbai vyks apie 15 metų. Tad turime duris, kurias atidarius galės praeiti vos du žmonės, o laukiančiųjų yra šimtai.

Jeigu kalbame apie ekonominę naudą, tai esu tikras, kad apšiltinus sienas, sutvarkius šildymo sistemą, mokėjimai mažės, nes apsirengę šiltesnius kailinius jausimės šilčiau. Bet kaip nustatomos kainos?

Prieš keliolika metų buvo įvesti vandens skaitikliai. Tai buvo aiškinama tuo, kad visi turime skirtingus poreikius, todėl atsiskaitysime pagal jų rodmenis. Iki tol gyventojai mokėjo pakankamai nedaug, buvo skaičiuojama pagal normas, kurios buvo gana didelės. Bet kai atsirado skaitikliai, paaiškėjo, kad tiekėjai nesurenka reikalingų lėšų, nes suvartojamo vandens kiekiai sumažėjo. Ir tada kainos išaugo. Praėjus dešimčiai metų vartotojai moka už vandenį daug daugiau, nors visi taupo.

Toks pats paveikslas bus ir su šiluma. Pirmieji, kurie įšoko į tą Trojos arklį, turėtų išlošti, nes kainos bus skaičiuojamos pagal senus įkainius, jų skaitikliai rodo mažiau, jie ir moka mažiau. Bet kas laukia kitų?

Ši žiema buvo labai šalta, sąskaitos - didžiulės, vartotojai gavo aiškų signalą, kad reikia renovuoti namus. Tad kodėl neturime paraiškų? Todėl, kad žmonės jaučia, jog meluojama apie kainodarą.

Šita žiema buvo apie dešimt laipsnių šaltesnė negu kasmet, ir tiekėjai pardavė dukart daugiau šilumos. O valdžia vis tiek kelia šilumos kainas. Aiškinama, kad 10 proc. pabrango dujos. Bet tai nelogiška, nes tiekėjai dvigubai daugiau uždirbo iš parduotos šilumos ir tai turėjo kompensuoti kuro pabrangimą.

Toks signalas žmonėms ir leidžia suprasti, kad tas Trojos arklys atrodo labai masinančiai, bet turi savų paslapčių“.