Giedrė PLEČKAITYTĖ

Viename Sintautų seniūnijos Šlamų kaimo vienkiemyje gyvena antrojo lygio judėjimo negalią turinti Janina Račiūnienė. Karčią vienišio gyvenimo dalią išgyvenanti moteris dar visai neseniai nukentėjo nuo apsukrių vagišių. Vieniša, atkampaus vienkiemio gyventoja tikisi, kad patiklūs žmonės pasimokys iš jos nesėkmės.

Nuotr. Šlamų kaimo gyventoja Janina Račiūnienė rugsėjo šeštą dieną nukentėjo nuo su ja susidraugavusių jaunuolių.

Vienišio dalia

Rudens nešamas liūdesys ir žvarba vis labiau skverbiasi į Sintautų seniūnijos Šlamų kaimo gyventojos Janinos Račiūnienės gyvenimą. Sunkiai vaikščiojanti moteris atviravo, kad nelengva gyventi vienai. Žinoma, kadaise Račiūnų sodyboje gyvybės būta kur kas daugiau nei dabar. Šeimos gyvenimas pradėjo ristis pakalnėn nuo 2004 metų rugsėjo 11 dienos, kai dėl sodyboje kilusio gaisro dėl netvarkingos elektros instaliacijos užsiliepsnojo gyvenamasis namas. Negana to, po trijų metų mirė jos sutuoktinis. Karčią gyvenimo patirtį išgyvenusi Janina neslepia, kad ne ką lengviau buvo gyventi ir esant dar gyvam vyrui. Pasak moters, stikliuką pakilnoti mėgęs sutuoktinis dažnai prieš ją pakeldavo ranką. „Turiu du sūnus. Motina vaikams reikalinga tik tol, kol mokosi“,- kalbėjo ji. Verstis ūkiškai kaime gyvenančiai Janinai neleidžia silpna sveikata.

 
Po šiai dienai jai sunku atsistoti tvirtai ant kojų. „Iš tos varganos pensijos ir langus dėtis, ir namą tvarkytis - sunku.  Dabar, jeigu ateitų vogti, tai aš jums nuoširdžai pasakysiu, turiu tik 2 litus 10 centų. Po gaisro likau plika - basa. Dabar ramybės neduoda jaunimas“,- atviravo Janina.

Apie vagis moteris prabilo neatsitiktinai. „Noriu įspėti, kad tokių žmonių, kaip Žilvinas Pranckevičius ir Donatas Petrauskas, žmonės vengtų iš tolo. Jiedu yra draugai. Vienas jau šešis kartus teistas, kitas nežinau kiek kartų sėdėjęs“,- kalbėjo J. Račiūnienė. Vieniša moteris pasakojo, kad pastaruoju metu šie jaunuoliai jai nuolat neduoda ramybės. Pasak J. Račiūnienės, neprašyti svečiai į jos sodybą dažniausiai atklysta vakarais. „Kaip vakaras, tai taip ir burzgina automobilį prie galo sodo, ar prie garažo. Būna taip, kad Ž. Pranckevičius ne kartą per savaitę atvažiuoja. Tai jam obuolių reikia. Tegul atvažiuoja dieną, o ne vakare. Jis rugsėjo 6 dieną atvežė Donatą, kad mane apvogtų“,- kalbėjo Janina.

Beje, pusamžė patikli Janina su Donatu susipažino per jo tėvą, kuris kadaise, dar esant gyvam moters vyrui, padėjo atstatyti gaisro nuniokotą namą. Tačiau minėti asmenys dažnesniais J. Račiūnienės svečiais tapo nuo rugsėjo trečios dienos. Tądien pas ją apsilankė Žilvinas su dar trimis moteriai iš matymo nepažįstamais jaunuoliais. Kaip ir dera, į svečius pas Janiną atėję jaunuoliai atsinešė ir vaišių - svaigiųjų gėrimų. Kaip pasakojo Janina, tąkart ji jaunuoliams atvėrė savo namų duris. Čia jie ramiai pasivaišino.

Po pirmąjį kartą vykusio pasisėdėjimo Žilvinas ir Donatas Janiną aplankė praėjus trims dienoms - rugsėjo šeštąją. Tuomet moteris jaunuolius vėl svetingai priglaudė savo kukliame būste. Tačiau tąkart jų pasibuvimas tapo dar viena Janinos nesėkme. „Donatas paklausė manęs, kur galėtų persirengti kitus drabužius. Tuo tarpu Žilvinas sėdėjo ir ramiai graužė obuolį. Tą akimirką, kai nemačiau, Donatas įšoko į mano kambarį ir iš ten buvusios rankinės išėmė visas korteles“,- pasakojo moteris. Kad nukentėjo nuo savo svečių, J. Račiūnienė pasijuto tik kitą dieną, kai jai reikėjo važiuoti į Šakius. „Čiup rankinuką... Na, žinot, nusikeikiau. Tuojau pat apie tai pranešiau policijai. Jiedu rugsėjo šeštą dieną, kai pavogė korteles, nuvažiavo į Šakius ir paėmė mano visus pinigus“,- pasakojo J. Račiūnienė. Iš kortelės išimti pinigus ilgapirščiams nebuvo sunku. Dar kiek anksčiau patiklioji moteris pasitikėdama Donatu buvo pasakiusi savo kreditinių kortelių kodus. „Jis prisiekė man, kad neturi nieko bendro su policija. Aš visiškai nieko nežinojau iki tol, kol man apie juos nepapasakojo policija“,- sakė Janina.

Šlamų kaimo gyventoja pripažino, kad dėl nesąžiningų jaunuolių ji neteko kiek daugiau nei šimto litų. „Man tie šimtas litų - dideli pinigai. Atvirai pasakysiu, kad esu skolinga vienai firmai už plastikinį langą. Negaliu atsiskaityti už langą, teko skambinti ir atsiprašyti. Nenoriu, kad tokie kaip Donatas ir Žilvinas mulkytų tokius kvailelius, kaip aš. Aš noriu, kad žmonės iš manęs pasimokytų ir nepasitikėtų bet kuo. Tokių, kaip aš, gal nevieną apgavo“,- kalbėjo Janina. Vienišumo neslepianti Janina mano, jog minėtiems jaunuoliams duris ji atvėrė todėl, kad galėtų su kuo nors pabendrauti. „Vienkiemyje biednai gyvenam ir sveikatos neturintis žmogus dažnai yra pamirštas. Viena gyvenu - galbūt dėl to atvėriau savo namų duris“,-pridūrė ji. Tačiau pirmą kartą patirta vagystė ją pamokė atsargumo.

Susitikimo pabaigoje Janina atskleidė vieną didžiausių savo svajonių. „Labai norėčiau patekti į televizijos laidą „Bėdų turgus“. Kai rodo, žiūriu ir verkiu, kaip pasiseka žmonėms“,- ašarą braukdama kalbėjo. J. Račiūnienė.