Gintarė MARTINAITIENĖ

Artėja Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo diena. Gyvieji lanko kapus, prisimena Anapilin išėjusius artimuosius. Ar dažnai susimąstome, jog ir kapinėse vyrauja tam tikros mados, tendencijos, o kai kurių sričių specialistai pastebi, kad žmonių požiūris į kapų tvarkymą yra gerokai pasikeitęs.

Nuotr. Prieš keletą metų ypač išpopuliarėjo kapavietės uždengimas skaldele.

Paminklai kuklėja

Jurbarke įsikūrusios UAB „Akmens uola“ vadovas Rimantas Židulis, paminklų verslu užsiimantis nuo 1978 metų, sakė pastebintis, jog ypač sovietiniais laikais kapinėse žmonės lenktyniaudavo, kas pastatys didesnį paminklą, kas labiau išsiskirs. Pasirodo, akmenkalių darbe būdavo ir tokių atvejų, kad atėjęs užsakovas nurodydavo, jog paminklas ant jo artimojo kapo turi būti būtinai didesnis už kaimyno. Dabar šios tendencijos nyksta. „Dabar netgi būna atvejų, kai tuos griozdiškus ir didžiulius paminklus prašo nugriauti ir pastatyti daug mažesnius“, - teigė R. Židulis. Daugelis pašnekovų teigė, kad žmonės šiais laikais dažniausiai renkasi kur kas kuklesnius paminklus. Daug rečiau nei anksčiau pasitaiko užsakymų, kai norima iškalti žmonių veidus. Dažniausiai paminkle vaizduojamas kryžius, kuris dar ir papuošiamas, iškalami mirusiųjų vardai, pavardės, metai. „Nors ir gana lėtai, bet paminklai tikrai mažėja. Sakyčiau, kad tai būtų galima pastebėti maždaug nuo 1988-ųjų“, - kalbėjo UAB „Akmens uola“ direktorius. Jis teigė, kad ir dabar yra tam tikra grupė žmonių, kurie rinktųsi galbūt mažesnius ar kažkuo išsiskiriančius paminklus, kitaip tvarkytų kapavietę nei kaimynas, tačiau tuoj save stabdo ir susimąsto – o ką žmonės pasakys?

 
Aktuali kaina

Pašnekovai tikino, kad žmonėms labai svarbi kaina. Besikreipiantys užsakovai, norėdami sutvarkyti kapavietę dažniausiai tam skiria apie 3000 - 3500 litų. Už šiuos pinigus pastatomas paminklas, tvorelė, borteliai. Kaip išsireiškė šiuo verslu užsiimantys žmonės, už tokią sumą paprastai, kukliai įgyvendinamas užsakymas. „Žinoma, pasitaiko įvairių išsišokimų ir šiais laikais. Esu gavęs užsakymą už 30 tūkst. litų, tačiau tokių atvejų būna retai“, - teigė R. Židulis.

Neaišku, ar dėl finansinių sumetimų ar dėl laiko stokos, tačiau prieš keletą metų ypač išpopuliarėjo kapavietės uždengimas skaldele. Visi skuba, nieko nespėja, tad kapų tvarkymas, priežiūra toli gražu neprioritetinė gyvųjų sritis. Ne vienas išvažiavęs į užsienį, artimųjų kapų nėra kam prižiūrėti, tad ypač patogu, kai kapas užpiltas akmenukais, o žvakelę per Vėlines ar lapus nuo skaldos ir svetimam daug lengviau nubraukti. „Palaidojo, užklojo, gal net pamiršo...“, - apie žmonių pažiūrį kalbėjo jurbarkietis. Jis mano, jog besikeičiančios mados ir tradicijos pirmiausia susijusios su pasikeitusiu žmonių požiūriu.

UAB „Šakių laidotuvių namai“ vadovė Janė Dėdinienė pastebi, kad jau geras dešimtmetis, kai rinkoje karaliauja žvakės su gaubteliais, nesunkiai iš rinkos išstūmusios tradicines, lietuviškas žvakes. Pasak pašnekovės, jų parduodama vos viena kita. Juk žvakės su gaubteliais daug patogesnės – ilgiau dega, negęsta per lietų, galima papildyti ir tą pačią naudoti keletą kartų. Jų prieš Vėlines galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre.

Panašiu laiku kaip ir šios žvakės išpopuliarėjo, dirbtinės gėlės. Čia vėlgi skonio ir finansinių galimybių reikalas. Šį rudenį, kaip pastebi UAB „Šakių laidotuvių namai“ direktorė, dirbtinių gėlių paklausa ypač padidėjo, nes žmones tikriausiai išgąsdino pirmosios šalnos, o kapus papuošti artėjant Vėlinėms norisi... „Galbūt visgi reikėtų neperlenkti, nepamiršti saiko ir natūralumo“, - mintimis dalijosi pašnekovė.

J Dėdinienė kalbėjo, kad tradicijas kuria žmonės, tačiau ji sako, jog nereikėtų bijoti būti savimi, „Aš iš tų žmonių, kurie pasisako už paminklų artimiesiems statymą širdyse. Taip pat nemanau, kad reikia savintis kitų kraštų tradicijas, kopijuoti kitus, juolab, stengtis pralenkti kaimynus paminklo didumu, gėlių retumu. Dažnai supurenta juoda žemė ir mažas akmenėlis daug iškalbingesnis už griozdą ant kapo. Vaikštant kapinėse mums akis dažniau reikėtų kreipti į dangų, bet ne į žemę...“, - teigė J. Dėdinienė. Jurbarke įsikūrusios paminklus gaminančios įmonės vadovas taip pat pripažino, kad paminklas neparodo nei artimųjų meilės, nei rūpesčio mirusiuoju. „Paminklas – tai akmuo ir nieko daugiau“, - konstatavo R. Židulis.

Tad artėjant Vėlinėms bei Visų šventųjų dienai prisiminkime Anapilin išėjusius artimuosius. Galbūt ne glėbiais į kapus tempkime dirbtines gėles, ilgai degančias žvakes... Patogu, tai patogu, tačiau visuomet degančią žvakelę, gyvą ir neišdildomą artimojo atminimą kur kas svarbiau nešioti širdyje...