Gintarė MARTINAITIENĖ

Plokštietės Violetos Bernotavičienės gyvenimas aukštyn kojom apsivertė liepos 6-ąją, kai Nemune nuskendo jos vyras Darius, taip ir nespėjęs pamatyti jauniausios savo dukrelės, kuri pasaulį išvydo praėjus vos kelioms dienoms po tragedijos. Dabar moteris su šešiais vaikais jau gyvena socialinės paskirties būste. Nelengva jaunai moteriai susitaikyti su tokia lemtimi, priprasti naujuose namuose. Tačiau svarbiausia, kad yra žmonių, sugebančių sunkią valandą ištiesti pagalbos ranką.

Nuotr. Žuvus vyrui, V. Bernotavičienei liko ne tik šeši mažamečiai vaikai, kurių jauniausiajai tik keturi mėnesiai, bet ir visi buities rūpesčiai.

Iki vyro netekties daugiavaikė šeima gyveno nedideliame mūriniame vieno kambario namelyje, tačiau jis mažas, žiemą sunkiai apšildomas. Be to, jau ne vienerius metus dėl įvairių priežasčių taip ir nepavyko sutvarkyti reikiamų teisinės registracijos dokumentų. Kaip pasakojo našle likusi Violeta, ji su vyru dažnokai pagalvodavo apie naują būstą, svarstė imti paskolą... Moteris netgi pripažino, kad ne kartą su vyru pasvajodavo būtent apie tą namą, kuriame V. Bernotavičienė su savo šešiais vaikučiais jau gyvena apie tris savaites. Gaila tik, kad tas būstas priklauso ne jai, bet yra socialinės paskirties ir į šeimą didžiausias dėmesys atkreiptas tik po skaudžios tragedijos. Tačiau svarbiausia, kad dabar vaikai turi daug geresnes gyvenimo sąlygas.

 
Namą, kuriame dabar gyvena Violeta, už 45 tūkst. litų nupirko rajono savivaldybė. „Manau, tai vienas gražiausių tarybos sprendimų. Smagu, kad valdžios vyrai nepamiršta ir tokių dalykų“, - kalbėjo Plokščių vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Bitinienė. Būtent ji labiausiai rūpinosi, kad kuo greičiau name būtų atliekami įvairiausi darbai ir šeima greičiau į jį galėtų įsikelti. Tuo labiau, kad name tikrai buvo ką veikti, nes ne vienerius metus jis buvo visiškai negyvenamas.  

Plokščių žemės ūkio bendrovė, kurioje dirbo žuvęs Violetos vyras, parūpino statybinių medžiagų, o darbus geranoriškai atlikinėjo mokyklos darbuotojai. „Aš žmonėms negaliu įsakyti, kad reikia kažką daryti. Tiesiog paprašiau ir jie sutiko. Tad pirmiausiai darbininkai atlikdavo neatidėliotinus darbus mokykloje, o po to eidavo padirbėti prie Violetos namo“, - pasakojo mokyklos direktorė. Ji sakė jaučianti dvigubą atsakomybę už našle likusią moterį ir jos vaikus, nes Violeta yra mokyklos darbuotoja. „Visi mes turime gerumo, svarbiausia, tai parodyti. Žinoma, iš mano gerų norų nieko nebūtų, jei neatsirastų žmonių, kurie tuos norus įgyvendina. Aš ir tiems savo vyrams sakiau, kad dabar mes tiems vaikučiams padedame, o praėjus kiek metų, gal jie ateis ir, paspaudę ranką, padėkos, o reikalui esant, išties pagalbos ranką“, - mintimis dalijosi N. Bitinienė. Name dar labai daug ką reikėtų padaryti, tačiau galimybes riboja finansai. Nors moteris nelinkusi prašyti, tačiau pripažino, jeigu atsirastų galinčių padėti, ji tikrai neatsisakytų.

Kaip šeima jaučiasi naujajame name? V. Bernotavičienė pripažino, kad apsiprasti nėra lengva, o vaikai dar kartais iš įpročio nubėga prie senųjų savo namų. Tačiau tiek anas, tiek šis būstas yra netoli mokyklos, tad patogu ne tik vaikams, bet ir mamai. Nors mažiausiai dukrelei dar tik keturi mėnesiai, bet moteris nutarė grįžti į darbą mokykloje, o radus laisvą minutę parbėga pažiūrėti, kaip sekasi dukrelei ir ją prižiūrinčiai giminaitei. „Violeta tikrai skaudžiai išgyveno vyro netektį, tad ir grįžimas į darbą, sakyčiau, labiau psichologinis žingsnis, nes žmogus nori bendrauti, pakeisti aplinką ir su savo išgyvenimais negali sėdėti tarp keturių sienų“, - teigė Violetos darbdavė, negailėjusi našlei gerų žodžių. N. Bitinienė kalbėjo, kad Violeta gali būti puikiu pavyzdžiu daugeliui, nes niekuomet nelaukė ištiesusi rankas, kad kažkas kažką duotų. „Ji tikrai stipriai kabinasi į gyvenimą, kovoja dėl vaikų ir yra ne iš tų žmonių, kurie prašytų. Jeigu ne kiti, tikriausiai būtų sėdėjusi ir laukusi, dėl vos negriūvančio namo nieko nesakiusi“, - kalbėjo Plokščių vidurinės mokyklos direktorė.

Pati V. Bernotavičienė su ašarom akyse kalbėjo, kad jaučiasi dėkinga ir direktorei, ir visiems padėjusiems žmonėms. Nelengva atsitiesti po tokių gyvenimo smūgių, tačiau, kai namuose yra būrys mažamečių vaikų, ji tiesiog negali sau leisti palūžti...