Giedrė PLEČKAITYTĖ

Nuo senų laikų mylinčio gyvūnus žmogaus gyvenime šuo užėmė svarbią vietą. Apie tai, kad ir šiandien žmogui šuo išliko svarbiu gyvūnu, liudija dingusio šuns istorija, kurią šiomis dienomis išgyvena Šakiuose besikurianti jauna Žanetos ir Raimondo Švelnių šeima. Ši istorija dar kartą atskleidė mūsų rajono problemas, susijusias su gyvūnų globos nesklandumais.

Nuotr. Iš šio voljero prieš tris savaites ištrūko Ž. ir R. Švelnių šuo Reksas.

Kartkartėmis rajoninės spaudos puslapiuose, skelbimų skyreliuose, aptinkame pranešimus apie dingusius žmonių augintinius. Šiomis dienomis tokio turinio skelbimas buvo patalpintas ir „Draugo“ laikraštyje. Jauna pora paskelbė apie prieš tris savaites dingusį šunį, vaikų pavadintą Rekso vardu. Šeimos ieškomam vilkšunio ir rotveilerio mišrūnui Reksui šį pavasarį sukaks treji metai. „Šuo buvo vaikų draugas. Augintinis buvo draugiškas. Jį mes truputį dresavome. Tad šuo buvo gana paklusnus“, - prarastą keturkojį charakterizavo Ž. Švelnienė. Didelis šuo šios šeimos gyvenime atsirado sąmoningai, galvojant apie didesnį namų saugumą. Mat Ž. ir R. Švelnių šeima visai neseniai labai nukentėjo nuo vagių.

 
Neteko šuns

Prieš tris savaites, sekmadienį, kaip pasakojo Ž. Švelnienė, jų šeima išėjo pasivaikščioti į miestą. Jų  pasivaikščiojimo metu, šunelį šeimininkai paliko uždarę voljere. Dideliam, energingam šuniui voljeras pasirodė menka kliūtis iš jo ištrūkti. Tad grįžę namo, šeimininkai šuns neberado ir jau tą pačią dieną pradėjo intensyvias jo paieškas. „Visur apieškojome tą pačią dieną, bet mes jo neradome. Kitą dieną nunešėme skelbimą į laikraštį. Nuvažiavome į policiją pasiteirauti, ar niekas nerado  ir nesiskundė dėl palaido šuns“, - pasakojo Ž. Švelnienė. Šeimininkų tikinimu, iki šiol niekada nebuvo taip, kad Reksas išbėgtų toliau nei iki kaimynų.

Gal kam ir atrodys keistai, bet šeimininkai neslėpė, jog augintinio netektis sukrėtė jų šeimą. „Prabundi naktį ir galvoji apie šunį. Vaikai irgi klausinėja, kada Reksas atsiras. Jie nežino, kad galbūt jis visai neatsiras. Labai skaudu. Nuo mažens auginome. Vasarą eidavome su juo maudytis. Reksas atnešdavo pagalį iš vandens. Ir mane jis saugodavo, neleisdavo gilyn bristi“, - mena Ž. Švelnienė.

„Vėlyvą penktadienio vakarą mums paskambino iš policijos. Policija pranešė, kad žmonės rado šunį su sužalota uodega. Gyvūnas buvo pristatytas į veterinariją“, - pasakojo Ž. Švelnienė. Po savaitgalio šeimininkai susitiko su Šakių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiuoju veterinarijos gydytoju inspektoriumi Alvydu Pilipausku. „Veterinarijoje mums pasakė, kad šunį kitam žmogui atidavė jo žmona Žaneta Pilipauskienė. Tuomet jos vyras buvo komandiruotoje. Su Ž. Pilipauskiene teko pakalbėti telefonu. Ji iš karto nenorėjo sutiki, kad tai mūsų šuo“, - pasakojo Ž. Švelnienė.

Kaip mena Ž. ir R. Švleniai, veterinarijoje jiems buvo pasakyta, kad tarnyba neturi vietos laikyti rastus gyvūnus. „Aš sutinku su tuo, kad atsiradus žmogui galima atiduoti rastą gyvūną, bet reikia užsirašyti nors telefono numerį, kad paprasčiausiai būtų lengviau susisiekti su gyvūną paėmusiu žmogumi“, - svarstė Ž. Švelnienė.

Šakių rajono valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos vyresnysis veterinarijos gydytojas inspektorius A. Pilipauskas patikino, jog iš tiesų jauna pora buvo atvykusi ir teiravosi apie šunį. Paklaustas, kokia jo nuomonė apie tai, kad žmonės kaltina tarnybą aplaidumu dirbant savo darbą, kai bet kam atiduoda rastus palaidus šunis, komentavo: „O jie į save nepažiūrėjo aplaidžiai, kad nemokėjo prisirišti ar užsidaryti šuns? Čia ne tokia tarnyba, kuri teikia viešbučio paslaugas gyvūnų globai. Aš tik džiaugiuosi, kad kas paima. Aš tikrai nesiruošiu saugoti gyvūnų ir ieškoti jų šeimininkų, nes tam nėra pinigų“. Paprastai per mėnesį palaidų, valkataujančių gyvūnų į veterinariją pristatoma penki ir daugiau, jų išlaikymas yra brangus.  

„Šakių veterinarijos tarnyboje atskirų patalpų tam nėra. Savivaldybės administracija turi turėti sutartį su gyvūnų prieglauda, kuri reikalui esant, galėtų patalpinti gyvūnus. Tai didelė problema, kuri metai iš metų eskaluojama. Ir šiuo reikalu niekas neužsiima. Jeigu šuo priklydo į kiemą, žmonės skambina į veterinariją. Seniūnija gyvūnų globos laikymo taisyklių kontrolės neatlieka, nors už beglobių gyvūnų tvarkymą atsakingos seniūnijos“,- pasakojo A. Pilipauskas. Jo tikinimu, palikti, pabėgę šunys – didelė rajono problema.

Grįžtant prie dingusio Rekso istorijos, A. Pilipauskas patikino, kad vasario pradžioje buvo gauta informacija apie viename Šakių miesto daugiabutyje rastą didelį šunį, panašų į Ž. ir R. Švelnių ieškomą. „Nuvažiavau į policiją, nuvažiavau į daugiabutį, apklausiau žmones, gal žino kieno tai šuo. Rastas šuo buvo atiduotas, aš tą dieną darbe nebuvau“,- pasakojo veterinaras. Jo žiniomis šuo buvo atiduotas žmogui iš Paluobių krašto.

 
Ž. ir A. Švelniai patikino, jei šiandien gautų žinių apie rastą šunį, nuvyktų nors ir į pasaulio kraštą jo parsivežti. Tad radusieji Reksą, nebūkite abejingi šios šeimos norui atgauti mylimą augintinį.