Asta GVILDIENĖ

Vėlų vasario 16 – osios vakarą į Šakių vaikų globos namų duris pasibeldė sušalęs ir išsigandęs 15 metų paauglys. Ieškodamas prieglobsčio, užsimetęs tik lengvus rūbus ir įsispyręs į guminius batus, jis pėsčiomis įveikė maždaug 20 kilometrų kelią per laukus, kai oro temperatūra siekė 20 laipsnių šalčio.

Nuotr. Pasak Šakių vaikų globos namų direktoriaus Virginijaus Kelerto, tokio atvejo mūsų rajone dar nėra buvę.

Pasak Šakių vaikų globos namų direktoriaus Virginijaus Kelerto, po Mindaugo žygio iš Vokietijos į Lietuvą, turbūt šitas žygis mūsų rajone užimtų pirmąją vietą. „Ačiū Dievui, kad jis liko gyvas, griuvo, tačiau ir vėl kėlėsi, kad eidamas nenušalo nei kojų, nei rankų, kad nereikėjo medikų pagalbos, - sakė V.Kelertas. – Tai buvo tiesiog stebuklas, kad jis atėjo iki šitų namų.“

„Darbuotoja, atidariusi duris ir pamačiusi išsigandusį, sušalusį, kruvinomis lūpomis vaiką, buvo šokiruota, - pasakojo Vaikų globos namų direktorius. - Tačiau buvo greitai sureaguota - paauglys buvo sušildytas, apžiūrėtas, pamatuota kūno temperatūra. Tik įsitikinus, kad nereikia medikų pagalbos, jis buvo nuramintas ir paguldytas miegoti.“

 
Apie šį įvykį tą patį vakarą buvo informuotas Šakių rajono policijos komisariatas. Kaip informavo Prevencijos poskyrio nepilnamečių veiklos grupės specialistė Laimutė Pečiulytė, policijos budintysis iš karto sureagavo į gautą pranešimą ir nuvyko į paauglio namus, kur rado išgėrusį vaiko tėvą, jau miegančią, matyt, irgi neblaivią pamotę. Vyriškis kategoriškai atsisakė, kad jam būtų nustatytas girtumo laipsnis ir policininkams paaiškino, kad susipyko su sūnumi todėl, jog šis atsisakė atnešti malkų.

Išsigandusio vaiko pasakojimu, tėvas mosavo su žarstekliu, grasindamas jį užmušti, todėl šis ir pabėgo iš namų, kiek kojos nešė. Pasak Vaikų namų globos direktoriaus, tai jau trečias kartas, kai šis paauglys atsiduria jų namuose. Pirmą kartą jis buvo apgyvendintas Vaikų globos namuose Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų sprendimu dėl nuolatinio tėvų girtavimo, antrą kartą – po to, kai girtas tėvas vaikui sužalojo nosį. Trečiąjį kartą jis pats, ieškodamas pagalbos, pasibeldė į Vaikų globos namų duris, nukeliavęs per laukus apie 20 kilometrų.

Kitą dieną apie sušalusio ir išsigandusio vaiko žygį buvo pranešta Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai Bronei Valaitienei. Pasak jos, šeima Vaiko teisių apsaugos skyriui gerai žinoma. B.Valaitienė nekomentavo šio įvykio, tik informavo, kad vaikui atsisakius grįžti pas tėvą ir panorus pasilikti Vaikų globos namuose, jiems laikinai suteikta šio paauglio globa.

Pasak V.Kelerto, tai ne pirmas atvejis, kai vaikas atranda kelią į Vaikų globos namus pats, be suaugusiųjų pagalbos, ir nori juose pasilikti.  Tiesa, toks drastiškas, kai einama 20 kilometrų dideliame šaltyje per laukus – pirmas.

„Nežinau, kuo šį kartą būsiu apkaltintas, - klausė Vaikų globos namų direktorius. – Kad dovanas visą kelią per laukus barsčiau, ar kažkaip kitaip prisiviliojau penkiolikmetį. Iš vaikų, norinčių apsigyventi Vaikų globos namuose nuolat girdžiu, kad jiems sakoma, jog čia apsigyventi nėra vietų arba dar neatėjo laikas. Tai dabar matomas rezultatas – sužalotas vaiko gyvenimas, rizikavimas savo gyvybe, ieškant išsigelbėjimo. Ačiū Dievui, kad kelionė nesibaigė vaiko mirtimi arba kojų amputacija.“

Šiuo metu, kaip jau rašėme vasario 18 dienos laikraščio „Draugas“ 14  numeryje, atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl V.Kelerto savivaldžiavimo dėl to, kad jis parsivežė mažametę mergaitę iš šeimos, kurioje buvo girtaujama, ir leido jai su seserimi švęsti Vaikų globos namuose Šv.Kalėdas. Tokie faktai iš tiesų pribloškia.

V.Kelertas sako, kad tai ne kas kita kaip galimai vienas iš nuolatinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos bandymų atkeršyti už 2007 metais jo apgintus tris vaikučius, paruoštus iškeldinti į kitus globos namus. „Po to įvykio, pasipylė anoniminių kaltinimų lavina visai nebūtais dalykais, vyksta nuolatinis  juodinimas, bandoma bet kokiais būdais su manimi susidoroti“, - teigė Vaikų globos namų direktorius.

Ši neeilinė istorija dar kartą leidžia įsitikinti, kad vaikai, ieškodami pagalbos, beldžiasi į globos namų duris ir jiems čia būna atidaryta. Jie čia suranda namus, atėję per sniegą ir šaltį, įveikę didelius atstumus, kai kurie, pasak V.Kelerto, net praradę norą gyventi. Pabaigoje noriu priminti  Motinos Teresės žodžius, kad „ne vėžys ir ne raupai yra didžiausia žmonijos nelaimė, o susvetimėjimas ir abejingumas šalia esančio žmogaus kančiai.“