Giedrė PLEČKAITYTĖ

Gegužės 20 dieną Lekėčiuose vyko iškilmingas renginys, skirtas partizanų Julijono Būtėno – Stėvos ir Petro Jurkšaičio – Beržo 60 - osioms žūties metinėms bei kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai paminėti. Minėjimą savo viešnage pagerbė ir LR Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kuri džiaugėsi teisingu keliu einančia Lietuva.

Nuotr. Minėjime dalyvavusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė kalbėjo, kad šiuo metu Lietuva gerame kelyje, todėl linkėjo tikėti ja.

Istorija liudija, jog Rūdšilio girioje 1951 metų gegužės 21 dieną papuolę į pasalą žuvo partizanai Julijonas Būtėnas – Stėva ir Petras Jurkšaitis – Beržas. Atminti to meto sovietinės valdžios pasipriešinimo aukas praėjusį penktadienį į Lekėčius sugužėjo gausus būrys svečių. Atvyko krašto apsaugos ministrė, Seimo narė R. Juknevičienė, rajono meras Juozas Bertašius, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, atkurtos Tauro apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas Vytautas Raibikis, šauliai iš Kauno, Šakių, Marijampolės ir kitų vietų, žuvusių partizanų artimieji, pažįstami ir draugai, mokiniai, mokytojai.

 
Lietuva gerame kely

Penktadienį Rūdšilio girioje, partizanų žuvimo vietoje, buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusiuosius partizanus. Po jų susirinkusieji svečiai prie naujai pastatytų kryžių, skirtų partizanų J. Būtėno ir P. Jurkšaičio atminimui, padėjo gėles, savanoriai kariai į orą iššovė tris salves.

Vėliau tarti žodį buvo pakviesta Lekėčiuose viešėjusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė. Ministrė džiaugėsi galėdama dalyvauti šiame minėjime, mat, anot jos, tokios akimirkos padeda susivokti ir nepasiklysti kasdienybėje. „1951 metai – Lietuva okupuota išblaškyta, išgąsdinta, daug žmonių išvežtų, daug užmuštų, bet jauni žmonės tiki savo valstybe. Atrodytų, kad jokios vilties – pasaulis padalintas, vos dveji metai, kai susikūręs NATO, kuris buvo sukurtas tam, kad sustabdytų bolševikų invaziją į Europą. Tai, ką mes dabar minime čia, yra ne tik Lietuvos paminėjimas, bet ir Europos. Kas galėjo būti jiems, ten už geležinės uždangos, jeigu tokie žmonės, kuriuos prisimename dabar, nebūtų to darę“,- kalbėjo krašto apsaugos ministrė.  Pasak R. Juknevičienės, sovietinė valdžia bandė ir iš dalies jai pavyko „nužudyti“ atmintį. „Šiandien čia stovėdama susimąstau, reikėjo 20 metų jau Nepriklausomos Lietuvos, kad pradėtų atsigauti tie atminties daigai. Lietuvių tautai sugrįžta atmintis, nes viskas, kas buvo sovietmečiu buvo bandoma iškreipti, pakeisti. Šiandien Lietuva jau kitoj kranto pusėj“, - kalbėjo ministrė. Ji kreipėsi į tuos, kurie vis dar galvoja, kad sovietmečiu buvo geriau: „Man neseniai teko susitikti su Mongolijos gynybos ministru, prieš tris savaites teko lankytis Ukrainoje, susitikti su žmonėmis. Ir matytumėte jų akyse tokį gražų pavydą Lietuvai, Latvijai, Estijai. Šioms trims mažytėms tautoms, kurios sugebėjo iš buvusios Sovietų Sąjungos pasprukti į tą kitą krantą. Visi kiti kraštai, nors ir nepriklausomi, nors nebėra toj pačioj sovietų, bet jau kitoj įtakoj - Kremliaus įtakoj, Maskvos įtakoj. Taigi, aš suprantu, kad labai daug žmonių nėra linkę tikėti politikų kalbomis, bet noriu labai užtikrintai, drąsiai ir tvirtai  pasakyti, kad mūsų Lietuva tikrai gerame kely. Ir jeigu tik mes norėsime, jeigu mes nustosime nepasitikėti vieni kitais, jeigu mes susitelksime, tai tas partizanų žygdarbis bus prasmingas ir mes turėsime daug daugiau“,- kalbėjo krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė ir palinkėjo, kad būtume verti tos partizanų aukos bei tikėtume Lietuva.

Partizanų vadas, kapitonas V. Raibikis antrindamas ministrei pridūrė, kad 1942- metų pavasarį Lietuvoje buvo per 30 tūkst. partizanų, tai dvigubai daugiau negu dabar yra šalies kariuomenėje. „Aišku, ginklo galia neprilygome dabartinei kariuomenei, bet žymiai daugiau turėjome dvasinės stiprybės, meilės mūsų Tėvynei negu dabartinė kariuomenė. Gaila, kad Lietuvoje kariuomenę padarė samdomą. Mes žinome, kad samdomas karys – tai ne savanoris. Kurie išėjome ginti Tėvynės, aukojome ne tik savo gyvybes, bet ir savo šeimas“,- kalbėjo V. Raibikis. Tuo pačiu jis apgailestavo, jog dar iki šiol neišdrįstama paviešinti buvusių  KGB agentų bei apgailestavo dėl žmonių susvetimėjimo.

Rūdšilio girioje, partizanų žuvimo vietoje, paminėjimo metu skambėjo buvusių partizanų patriotinės dainos, renginį dainomis papuošė ir Šakių parapijos kamerinis choras. Prie Lekėčių girininkijos buvo demonstruojami ginklai, kiekvienas renginio dalyvis čia galėjo paragauti kareiviškos košės.