Asta GVILDIENĖ

Apie gyvenimo svajones ir realybę kalbamės su rugsėjo 9 dieną savo artimųjų rate šešiasdešimtąjį gimtadienį atšventusiu naumiestiečiu Algimantu Damijonaičiu, nuo vaikystės svajojusiu tapti mokytoju ir dabar vis dar mielai bendraujančiu su jaunimu.

Nuotr. Nors darbe A.Damijonaitis praleidžia daugiau laiko nei namuose, tačiau namai jam visada buvo ta vieta, kur gyvena meilė, pagarba, šiluma ir tarpusavio supratimas.

Apie gyvenimo svajones ir realybę kalbamės su rugsėjo 9 dieną savo artimųjų rate šešiasdešimtąjį gimtadienį atšventusiu naumiestiečiu Algimantu Damijonaičiu, nuo vaikystės svajojusiu tapti mokytoju ir dabar vis dar mielai bendraujančiu su jaunimu.

A.Damijonaitis teigė, kad jo vaikystės svajonė tapti mokytoju išsipildė. Jis ne tik baigė Vilniaus pedagoginį institutą,  bet ir sugrįžo mokyti vaikus geografijos dalyko į mokyklą, kurioje pats kadaise įgijo vidurinį išsilavinimą. Nors teko dirbti ir švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėju, ir Kudirkos Naumiesčio miesto vykdomojo komiteto pirmininku, vėliau ir šio miesto meru bei seniūnijos seniūnu, jis visada grįždavo į mokyklą. „Mokytojo profesijos niekada nemečiau, - tvirtino pašnekovas. – Išleidau dvi abiturientų laidas, su kuriomis susitinkam kas penkeri metai. Džiaugiuosi, kad su buvusiais mokiniais ir šiandien išliko šilti santykiai ir glaudus ryšys. Labai smagu, kad dar vis turiu po keletą geografijos pamokų.“

Taigi, galima sakyti, kad visas gyvenimas ir prabėgo Kudirkos Naumiestyje. Čia, mokykloje, susipažino su savo  žmona, šiame mieste gimė ir visi trys vaikai, čia, dirbant su žmonėmis, atiduota dalelė savęs. Mokėjimas bendrauti be falšo ir užkulisių, atvirumas ir sąžiningumas dažnai tampa galimybe apkalbėti, pasišaipyti ar pasinaudoti. Todėl, pasak A.Damijonaičio, gyvenimas pamokė, kad turi atsirinkti, ką ir kam gali sakyti. Pasak jo, būdamas nepalenkiamas iš prigimties – niekada nepasidavė avantiūroms. Tai žino ir jo šeima, ir draugai, ir aplinkiniai. Visose gyvenimo situacijose jis vadovaujasi sena patarle: „devynis kartus atmatuok, o dešimtą - kirpk.“

 
Taip likimas lėmė, kad 2007 metais jis buvo išrinktas rajono savivaldybės mero pavaduotoju, o po trijų metų paskirtas administracijos direktoriaus pavaduotoju. „Dirbti tik žodžiais niekada nemokėjau, - tvirtina A.Damijonaitis. – Visada siekiau realių darbų ir jų rezultatų ne tik asmeniniame gyvenime, mokykloje, darbe, bet ir visuomeninėje veikloje.“  Nuo 1996 metų jis yra Lietuvos socialdemokratų partijos Šakių skyriaus narys, o nuo 2005–ųjų - šio skyriaus pirmininko pavaduotojas. Politinis gyvenimas nori nenori susipina su asmeniniu gyvenimu. Mažiau laiko lieka šeimai ir namams, todėl per atostogas dažnai tenka ne vykti į pajūrį poilsiauti, o užsiimti ūkiniais darbais.

A.Damijonaitis mano, kad labai svarbu, bet kokioje situacijoje žmogui išlikti žmogumi, būti pačiu savimi ir stengtis net ir sudėtingiausioje situacijoje ieškoti teisybės, kuo daugiau pagelbėti kitiems, o nežiūrėti naudos sau. Realybė tokia,  kad visiems geras nebūsi – vis tiek liks kažkas nepatenkintas. Tačiau jis sako, kad patarlė „savame krašte pranašu nebūsi“, Kudirkos Naumiesčio krašte negalioja. „Čia gyvena geri žmonės, tačiau kitokie nei kituose miesteliuose, - tvirtino jis. – Jaučiu nuoširdumą, tačiau ir nuoskaudų greitai nepamiršta ir apie jas dar kurį laiką primena. Tačiau, jei aplinkui matai daug blogų žmonių, tai jau signalas, kad kažkas negerai su tavimi pačiu, kad jau reikia atsigręžti ir pasižiūrėti į save.“

Paklausus, kas svarbiausia šiame gyvenime, jis atsakė negalvodamas – šeima. Kai susirenka patys artimiausi žmonės, susidaro apie trisdešimt žmonių. Nors darbe praleidžia daugiau laiko nei namuose, tačiau namai visada buvo ta vieta, kur gyvena meilė, pagarba, šiluma, tarpusavio supratimas ir pagalba bet kokioje situacijoje. „Savo vaikams buvau griežtas, bet teisingas tėtis. Tai jie gali patvirtinti, - atviravo pašnekovas. – Visada buvau reiklus ir sau, ir kitiems. Vaikai žinojo, kas yra darbas.“ Mokytojų šeimai auginti tris vaikus ir sovietmečiu buvo nelengva. Vargo ir stygiaus matė visi. Kad nors kiek prisidurtų prie mokytojų algos, Damijonaičiai augino kiaules ir veršelius, dirbo kolūkio laukuose, paėmę vadinamas normas. Vaikai išmoko dirbti visus darbus, todėl, galbūt, ir jiems dabar savo šeimose yra lengviau, kai esi visko matęs.  

„Turiu daugybę bičiulių, bet draugų mano gyvenime nedaug, - dalijosi mintimis A. Damijonaitis – Vertinu diplomatiją ir geranoriškumą. Gražiuoju galima pasiekti daugiau nei piktuoju.“ Jis tvirtino, kad savo gyvenime nieko nekeistų, tačiau, jei eitų keletą metų sugrąžinti atgal, dar norėtų užauginti nors porą ne savo, o tėvų neturinčių vaikų. Nes vaikai – tai didelis džiaugsmas. Bus burna – Dievas duos ir duonos.“ Paaiškėjo, kad užauginęs tris sūnus, mūsų pašnekovas visada svajojo apie dukras, kurių, deja, likimas nedavė. Tačiau jis nuoširdžiai džiaugėsi savo marčiomis, kurias myli ir gerbia kaip savo tikras dukteris.

Kalbėdamas apie ateitį, A.Damijonaitis pabrėžė, kad viską, ką reikėjo gyvenime padaryti, jau su kaupu išpildė: užaugino tris vaikus, pasodino du sodus, pastatė namą. Taigi, atrodo, kad visa, ko norėjo iš gyvenimo – gavo.