Asta GVILDIENĖ

Vasario 3 dieną vykusiame ataskaitiniame rinkiminiame Šakių rajono bendruomenių centrų asociacijos susirinkime buvo nominuotos septynios bendruomenės. Draugiškiausia bendruomene pripažinti mikytiškiai. Apie tai, kuo jie šiandien gyvena, kalbiname jau penktus metus bendruomenės centrui vadovaujančią Sauliną Kučiauskienę.  

Nuotr. Mikytų bendruomenės centro pirmininkė S.Kučiauskienė džiaugėsi, kad žmonės tarpusavyje ir bendrą kalbą randa, ir draugus svetingai sutinka.

Šiame krašte gimusi ir užaugusi Mikytų bendruomenės centro pirmininkė sako gerai pažįstanti kiekvieną čia gyvenantį žmogų. Mikytuose ir aplinkiniuose kaimuose šiuo metu telikę apie 500 bendruomeniečių. Ir seni, ir jauni, pasak S.Kučiauskienės, suranda bendrą kalbą. Į renginius ir susirinkimus susirenka 30 – 50 pačių aktyviausių, pasiruošusių visada pagelbėti. Informacija čia sklinda pačiu geriausiu ir seniausiai patikrintu būdu – iš lūpų į lūpas, kaimynas kaimyną per tvorą informuoja, kad skelbimą matė. Mikytiškis sutikęs mikytiškį klausia, ar vyks koks renginys artimiausiu metu.

 
Pirmininkės teigimu, bendruomenės centre laukiami visi. Čia niekas žmonių neskirsto: turi jis narystę, moka nario mokestį, ar ne. Nors dar daug reikėtų lėšų įdėti, kad visus pasitiktų jaukios ir šiltos patalpos, tačiau šiandien čia jau įrengta nedidelė ir labai bendruomenei reikalinga šarvojimo salė, jaunimo sporto kambarys, kurį jis įsirengė savo iniciatyva, ir patalpa, kurioje vyksta susirinkimai, kūrybingų šio krašto žmonių parodos. S.Kučiauskienė tikino, kad artimiausiu metu reikėtų rašyti projektą ir bandyti pritraukti europines lėšas šio pastato remontui. „Antrajame aukšte būtina pakeisti langus, padažyti sienas, sutvarkyti šildymo sistemą, nes šiuo metu patalpas apšildo senos krosnys. Per didelė prabanga jungti elektra šildomus radiatorius. Be to, jau reikėtų pasiremontuoti ir visų susirinkimų salę atstojantį koridorių“, - vardijo darbus pirmininkė.

Tačiau, nepaisant visų nepatogumų, bendruomenės centro pastate praėjusiais metais vyko kaimo žmonių kompiuterinio raštingumo mokymai – pažymėjimai buvo išduoti net 30 – čiai mikytiškių. Čia organizuojamos kaimo auksarankių darbų parodos, rengiami įvairūs koncertai, poezijos vakarai, susitikimai su kraštiečiais, išvykusiais gyventi svetur. Ypač daug bendruomeniečių pritraukia tradicinės Jurginių ir Joninių šventės, jurginų paroda, kelionės po gražiausias Lietuvos vietas. Pasirodo, mikytiškiai užkietėję keliauninkai. „Lietuvą jau apvažinėjome, norėtume ir kitas šalis pamatyti, - kalbėjo S.Kučiauskienė. – Šiemet planuojame pas kaimynus apsilankyti, pabuvoti Latvijoje ar Lenkijoje. Bėda tik ta, kad daug norime pamatyti, todėl dažnai mums kur nors išvažiuoti vienos dienos per mažai. Be to, turime labai puikų vairuotoją iš Zapyškio, kuris gali daug įspūdingų vietų parodyti.“

Savotišku bendruomenės išskirtinumu tapo jau keletą metų iš eilės organizuojamos jurginų parodos. Kaimo moterys šias gėles augina savo darželiuose ir turi kuo pasigirti. Spalvų ir rūšių gausa jos gali nustebinti ne vieną šių gėlių augintoją. Todėl visoms gėlininkėms praėjusiais metais ypač magėjo pamatyti Vilniaus botanikos sode žydinčius jurginus. „Iš tiesų, tai įnoringa gėlė. Žiemai ją reikia iškasti ir mokėti išlaikyti, - tikino S.Kučiauskienė. – Tačiau moterims tai nesukelia sunkumų – jos turi ne vienerių metų patirtį.“ Beje, šioje parodoje noriai dalyvauja ir Lekėčių miestelio jurginų augintojos. Tokia paroda planuojama ir šiais metais. Tikimasi ją surengti ne vienai dienai, nes nuskintas jurgino žiedas gali gana ilgą laiką žydėti pamerktas.

Paklausus, kodėl Mikytų bendruomenė buvo išrinkta draugiškiausia bendruomene, pirmininkė spėliojo: „Gal todėl, kad bendruomenė tarpusavyje gražiai sutaria - ir jauni, ir pagyvenę, ir kaimo senjorai bendrą kalbą suranda. Gal kad gražius ryšius palaikome ir su kitomis bendruomenėmis, kad patys mielai vykstame pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės kituose rajonuose, kad svetingai ir patys priimame svečius.“ Tačiau, manau, čia labai tiktų J.V.Gėtės žodžiai, kad „svarbiausias tikros, aktyvios, vaisingos draugystės reikalavimas – eiti su draugu vienodu žingsniu, kad draugas pritartų mano tikslams, o aš – jo.“

Šakių rajono bendruomenių centrų asociacijos pirmininkė Grinutė Šnirpūnienė atviravo, kad, renkant draugiškiausią bendruomenę iš keturių pasiūlytų (Tarpučių, Keturnaujienos, Panovių ir Mikytų) labiausiai juos papirko Mikytų bendruomeniečių dvasinė šiluma ir artumas. Be to, pasak jos, molėtiškiai  savo viešnagės metu Mikytuose  prie didžiulių, kaip Karmėlavos cepelinų stalo, sakė, kad jie  Mikytuose jaučia žmones, gebančius vertinti tikrą draugystę, spinduliuojančius savo dvasinius lobius, neabejingus aplinkai, kurioje gyvena, jų norą pasidalinti tuo, ką turi.