Asta GVILDIENĖ

Valenčiūnų kaime gimęs ir augęs politikas, filologas, krepšinio aistruolis ir niekada nepailstantis mūsų krašto patriotas Arvydas Vidžiūnas kovo 8 dieną šventė savo 50 – ąjį gimtadienį. Nenumaldoma laiko tėkmė skaičiuoja žmogaus metus, pasidabruoja plaukus, įrėžia veide raukšles, tačiau neužgesina širdies šilumos, išdalintos savo šeimai, artimiesiems, draugams ar tiesiog gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms. Iš tiesų, buvo visko: ir didelio džiaugsmo, ir nesėkmių, ir liūdesio valandėlių, tačiau jo gyvenimo žingsnius visada puošė išskirtinis kuklumas.

Nuotr. A.Vidžiūnas tvirtino, kad vis didesne vertybe, daug svarbesne už triukšmingą politiko tribūną, jam tampa tylus intelektinis darbas.

Kai esi jau brandžiai jaunas, asmeninės šventės jau ne tokios svarbios, mielesnės žmonių, kuriuos myli, kurie tau brangūs, sėkmės, asmeninės šventės, pergalės ir jubiliejai. Bet kartu suvoki, kad gyveni ne vienas, dirbi ne vienas, yra daug žmonių, kurie tau svarbūs ir kuriems svarbus esi pats, taigi turi, žmogus, laikytis įprastų socialinių ritualų ir priimti rankos paspaudimus ir šypsenas.

Nesu žmogus, be atodairos šturmuojantis pasaulį, tad kalnai tegul stūkso, nevartysiu. Turiu temų, kuriose gyvenu ne viena diena – gimtojo krašto kultūra ir kasdiena, kalba, politika, konservatyviosios, krikščioniškosios minties sklaida, tad ir po formaliojo jubiliejaus nežadu jų mesti. Nežinau, ar tai susiję su amžiumi, bet vis didesne vertybe, daug svarbesne už triukšmingą politiko tribūną, man tampa ramesnė laikysena ir tylus intelektinis darbas.

  
Apie kokį gyvenimą svajojote vaikystėje? Kuo norėjote tapti? Ar išsipildė Jūsų svajonės?

Apie visokį. Svajojau būti ir gydytoju (tai labai patiko mano Tėveliams), ir žurnalistu (ačiū Dievui, gana griežtai atkalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja šakietė G.Alinskienė), baigiau lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Sakiau, būsiu mokytojas, dirbsiu kur nors gimtajame krašte, o savaitgaliais važinėsiu į Kauno dramos teatrą žiūrėti „Barboros Radvilaitės“ ar „Ubagų salos“... Bet po studijų pakvietimas dirbti universiteto Lietuvių kalbos katedroje ir sukti gyvenimo ienas į mokslo pusę naivias jaunystės svajones gerokai pakoregavo.

Kokie buvo svarbiausi gyvenimo etapai?

Kad ir nesu tokiais etapais savo gyvenimo dėliojęs... Svarbiausi? Vaikystė Žalgirio pagiry Valenčiūnuose ir mokslai Valenčiūnų aštuonmetėje, vidurinė Šakiuose; filologijos studijos Vilniaus universitete, paskui dešimtmetis katedros asistentu, dėstytoju, docentu, 1991 m. apsiginta humanitarinių mokslų daktaro disertacija, straipsniai, mokslinis darbas Vokietijoje, televizijos viktorina „Moki žodį – žinai kelią“; tada, jau nuo kokių 1995 metų, politika: S.Šaltenio ir V.Landsbergio kvietimas dirbti tuometinės Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sekretoriate, spaudos tarnyboje, rinkimų štabe, pergalė Šakių apygardoje, Seimo Pirmininko pavaduotojo ir kitos pareigos ir t.t. Įdomus valstybės kūrimo darbas, atstovavimas  jai užsieniuose ir derybose, didelės sėkmės, bet ir nemažos nesėkmės, neapsakomai į gera pasikeitusi Lietuva, bet ir didžiuliai žmonių rūpesčiai. Jei esi sąžiningas, turi pripažinti, kad esi ir pats už tai atsakingas.

Ar dažnai apsilankote Šakiuose? Ar jaučiate nostalgiją savo kraštui?

Gana dažnai, bet ne tiek dažnai, kiek norėčiau. Dabar mano darbas Marijampolėje, ten būnu tikrai sąžiningai, be to, Seimo dauguma labai trapi, reikia koncentruotis į darbą Seime, jo komitetuose, taigi Šakiams lieka kultūros renginiai, kalbos šventės, Zanavykų bendrija Vilniuje, „šoferiavimas“ Albinui Vaičiūnui, „Zanavyko“ krepšinio klubas ir Tėvelių namai.

Esu gana sentimentalus, bet perdėtai nostalgija nesergu, nes su Gimtine esu nuolat. Šiomis dienomis mano inicijuotame „Sūduvos kultūros fondo“ ir M.Rostropovičiaus fondo talentingiausių Sūduvos vaikų koncerte Marijampolėje kovo 9 dieną dalyvavo ir šakinių,  reikia sirgti, kad kristų M. Karpičiaus tritaškiai Regionų krepšinio lygos pusfinalyje ir finale, didžiausias nesmagumas – nesugebėjimas įrodyti Švietimo ir mokslo ministerijai ir Šakių valdžiai, kad strategiškai būtų neapsakomai naudinga gimnaziją išsaugoti ir Gelgaudišky; neseniai tapau vienu iš fondo paminklui P.Vaičaičiui statyti steigėju. Visko nesuvardysi. Nostalgiją mėginu paversti tiesiog gyvenimu ir Tėviškei.

Kas lėmė Jūsų kaip politiko kelią? Ar sunkus darbas Seime?

Gal būdas. Esu gana gyvas, lengvai bendraujantis žmogus. Tada buvau leidyklai atidavęs savo knygą apie lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo norminimo istoriją, buvo tokia pauzė, sėdėjimas Universiteto bibliotekoje buvo kiek pabodęs. Ir čia į tavo bendrabutį ateina S.Šaltenis ir kviečia kartu eiti kurti valstybės. Įdomu, neišmėginta, nauja. Be abejo, lėmė ir pilietinis nusiteikimas, atsineštas iš laisvos Universiteto erdvės ir Sąjūdžio mitingų. O gal ir toks romantiškai naivus įsivaizdavimas: stosim bendražygiai, jauni ir sutariantys, ir padarysim Lietuvai daug gražių dalykų. Padarėm daug, bet ne viską.

Seimo darbo keliais sakiniais nenupasakosi. Jame daug rutinos, tylaus intelektinio darbo, daug skaitymo, tekstų redagavimo, pastangų derinti skirtingus ekonomikos, finansų, kultūros modelius, nuomones ir idėjas. Aišku, ir žmonių charakterius. Sunkioji pusė – jautriam žmogui ne visada miela ir pakeliama. Kartais dirbtinai kuriama konfrontacinė erdvė ir jokiomis kultūros konvencijomis neribojamos konkurencinės žmonių, partijų, idėjų varžybos. Ir viešoji paskalų erdvė. Dažnai joje apie save gali išgirsti tai, ko net nesi pagalvojęs... Nieko turbūt neįtikinsiu, bet turiu pasakyti: politiko, Seimo nario asmuo ir jo veikla žmonių akyse atspindima žiauriai ir neadekvačiai.

Kokią Lietuvos ateitį matote? Ar nedings lietuviai kaip prūsai?

Ateitis gali būti visokia. Aš tikiu optimistiniu scenarijumi, kuriame „parašyta“, kad Lietuva iš krizės išeis sustiprėjusi, skaidresnė, taupesnė, konkurencingesnė, saugesnė ir remiama piliečių, daug labiau tikinčių savimi, savo kaimynais, savo ateitimi, savo valdžia, savo valstybe. Bet tam reikia ne vienos sąlygos. Pasaulio ekonomikos atsigavimo. Demokratėjančių kaimynų, pirmiausia Rusijos. Ne rinkimų pasakas žmonėms sekančių, o proto argumentus, kad ir nelabai mielus ir nelabai populiarius, dėstančių politikų. Reikia rinkėjų, kurie tokius politikus rinktų. Reikia žmonių, labiau tikinčių savimi, o ne vien laukiančių malonės iš valdžios ir tą valdžią keikiančių. Reikia, kad ir valstybės vadovai, ir bent dauguma piliečių sugebėtų įžvelgti Europos ir pasaulio raidos tendencijas ir jų kryptimi projektuotų politinius ir ekonominius sprendimus. Reikia pilietiškesnės ir labiau dalyvaujančios visuomenės. Turbūt reikia ir tautinės valstybės bei gražių vietos tradicijų neneigiančios globalizacijos tėkmės. Tada lietuvių tauta neišsivaikščios. Šimtmečius neišnyks – nei kalba, nei kultūra, nei žmonės, nei mūsų kūriniai, materialieji ir dvasiniai. Aš neabejoju, kad viskas bus gerai.

Ar nereikėtų stabdyti iš šalies išvykstančio jaunimo, labiau paremti jaunas šeimas, mamas, auginančias vaikus?

Kaip čia fiziškai sustabdysi... Turtų ir gerovės Vakaruose, negyvenusiuose 50 metų Sovietų Sąjungos okupacijoje, dar ilgai bus daugiau negu Lietuvoje. Be to, laisvos Lietuvos visi siekėme juk ir dėl to, kad žmonės galėtų sakyti ką galvoja, keliauti kur nori, gyventi kur širdis traukia. Taip ir vyksta. Mažinti emigraciją gali du dalykai. Pirmiausia - didesnis jaunų žmonių patriotizmas, didesnė meilė tėvų namams, stipresni ryšiai su savo kultūra, kalba, istorija, tradicijomis, sunkiai apibrėžiama, bet tikrai esančia Tėviškės dvasia. Antra - turtėjanti valstybė, daugiau įsidarbinimo galimybių, daugiau teisingumo ir pagarbos žmonėms, padoresnis politikų elgesys, žmonėms, o ne sau dirbanti valstybės tarnyba ir savivaldybių administracijos, nekorumpuoti teismai, pilietiškesnė žiniasklaida.

Kas jau kas, bet jaunos mamos, auginančios vaikus, tikrai neturėtų skųstis, parama joms viena iš didžiausių Europoje, dar daugiau remti valstybė, šiandien per metus daugiau kaip 3 milijardus litų besiskolinanti pensijoms išmokėti, tikrai negali. Metai motinystės atostogų su šimtu procentų mokamu buvusiu atlyginimu (iki bemaž 5 tūkst. Lt) arba dveji metai motinystės atostogų su 60 ir 40 proc. buvusio atlyginimo nėra blogai. Aišku, parama šeimoms – tai ne vien motinystės išmokos. Tik reikėtų suprasti, kad per 40 proc. viso Lietuvos biudžeto išeina pensijoms ir įvairioms socialinėms išmokoms išmokėti, tad valstybės finansinės galios yra ne tokios beribės, kaip norėtume.

Aišku, koks gyvenimas be svajonių, tik jos gal jau ramesnės, remiamos šeimos vertybėmis, gyvenimo patirtimi ir nuveiktais darbais. Svajoju dar ilgai sveikus turėti savo Tėvelius. Svajoju, kad graži ir laiminga būtų dukters Kotrynos šeima. Svajoju parašyti dar ne vieną tekstą iš savo krašto kultūros istorijos. Svajoju apie optimistiškesnę, pažangesnę, drąsesnę lietuvių tautą, sugebančią naudingai sau išnaudoti pasaulio iššūkius. Svajoju perskaityti kalnus knygų. Svajoju aplankyti dar ne vieną garsią vietą užsienyje. Svajoju laimėti rinkimus Marijampolėje... Matot, vien svajonės ir svajonės...

O svarstyti, gal koks kitas gyvenimo kelias būtų geresnis, mano supratimu, mėgsta tik nelabai laimingi ir sėkmingi žmonės. Aš kuo nors labai skųstis nelabai turiu. Na, gal  į kai kuriuos dalykus žvelgčiau kiek atsargesniu, atidesniu žvilgsniu...

Ko daugiau matote gyvenime pozityvumo, abejingumo ar negatyvumo?

Matau visko. Sunkiausia pasaulio krizės fazė paprastų Lietuvos žmonių, verslo ir valdžios pastangomis įveikta. Ekonomika, eksportas tvarkosi. Litas išsaugotas. Valstybės institucijos gyvena daug taupiau. Tarnybos ėmėsi rimtai doroti korupciją. Lietuva gerai vertinama tarp Europos valstybių. Ji sėkmingiausiai ES įsisavina struktūrinių fondų lėšas. Neblogai sutaria Prezidentė D.Grybauskaitė, Vyriausybė ir mūsų Seimo dauguma. Tai yra geresnio žmonių gyvenimo sąlyga. Tai gerai.

Blogų dalykų irgi per akis. Žmonių neturtas, jų nusivylimas viskuo, netikėjimas, kad gali būti geriau. Per dideli jų lūkesčiai, per mažos pastangos ir, deja, per mažos galimybės. Per didelis gyvenimo gerovės matavimas pinigais, per mažas – Dievo konstitucija. Iki idiotizmo išvirstanti politikų kova. Televizijų laidos, nesiūlančios žmonėms aukštesnių idealų. Tokia Lietuva. Bet tai mūsų Lietuva. Pasidarysim geresnę – bus geresnė.

Reikia tikėti – savimi, savo kaimynais, savo ateitimi, Tėvyne Lietuva. Skamba garsiai, ar ne, bet yra dalykų, kurie nėra buitiniai. Linkiu remtis tuo, ką turime geriausia: žemdirbystės ekonomika, verslo iniciatyvumu, mūsų valstybės istorijai neapsakomai reikšminga kultūra, bendrinės kalbos mitologija. Linkiu pasakyti kasryt bent po kelis kartus: aš galiu, mes padarysim, Lietuva ne ligonis, mes geresni – už žemaičius, lenkus, rusus, vokiečius!