baneris leidinys

januskeviciaiAsta GVILDIENĖ

Gyvenimas – tai kelionė. Vieniems ji būna lengva ir pilna džiaugsmo, kitiems sunki, reikalaujanti daug pastangų, pasiaukojimo, praradimų. Martina ir Vytautas Januškevičiai iš Daukantiškių kaimo, kartu per gyvenimą keliauja jau pusę amžiaus. Balandžio 28 dieną jie švenčia savo auksines vestuves. Visus 50 metų ėję tėvelių pėdomis, jie savo gyvenimą grindė išmintimi, tarpusavio supratimu ir atsakomybe šeimai. Aukso „šliūbu“ Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje sukaktį paminėję sukaktuvininkai savo šventę švęs vaikų  surengtoje puotoje ant Nemuno kranto.

Nuotr. Martina ir Vytautas Januškevičiai, kartu per gyvenimą keliaujantys jau 50 metų, savo gyvenimą grindė išmintimi, tikėjimu, tarpusavio supratimu ir atsakomybe šeimai.

Kaip išmatuoti, kaip pasverti tas drauge  nugyventas akimirkas? Visada smalsu sužinoti, kokie takai takeliai suvedė tokią darnią ir tvirtą porą, kuri jų penkiems vaikams lyg tvirčiausia siena, lyg patikimiausia užuovėja ir džiaugsme, ir nesėkmės valandą. „Rodos dar viskas taip neseniai buvo, - pasakoja Martina. – Aš iš Sibiro tremties grįžau, o Vytautas - iš tarnybos tarybinėje armijoje. Mes gyvenome gretimuose kaimuose - vienas Mozūriškiuose, kitas Kregždančiuose, eidavome kartu į šokius ir taip įsižiūrėjome vienas kitą.“
 
Martina už daugiau nei penkeriais metais vyresnio Vytauto ištekėjo visai jaunutė – vos dvidešimties sulaukusi. Netrukus jų šeima pasipildė penketu vaikų: trimis sūnumis Alvydu, Vytu ir Almantu bei dviem dukrom Laimute ir Rasita. Dabar ši šeimyna gerokai gausesnė – į ją atėjo dar penki nauji žmonės: du žentai ir trys marčios. Aplink senelius sukiojasi penkios anūkės ir trys anūkai. Mažiausias iš jų tik kovo mėnesį išvydo šį pasaulį. Kai visi draugėn suvažiuoja, net dvidešimt pačių artimiausiųjų prie didelio stalo susėda. Tiek širdžių šilumos vienoje vietoje susirenka, tarsi ir gyventa, ir vargta, ir svajota vardan tų susitikimų, jog pamatytum aplink save tiek daug saviškių - visus laimingus, besišypsančius. „Mes, moterys už savo vyrų gyvenam kaip už mūro sienų, - džiaugėsi Martina. – Moterims mūsų šeimoje - ypatinga pagarba, visur ir visada pirmenybė.“ Iš tiesų, didelė  laimė ir Dievo dovana turėti tokią darnią ir gausią, lietuviškus papročius puoselėjančią šeimą su puikiai išauklėtais vaikais ir anūkais.

Mūsų dienomis į tradicijas dažnai žiūrima kaip į archaizmą ar beprasmę ceremoniją, todėl po truputį dingsta bendri sekmadieniniai pietūs, atsisakoma drauge atostogauti, švęsti šventes ar susitikti kitomis progomis, kurios suartina žmones bendravimui. Januškevičių šeimoje visos senosios tradicijos gyvos. Jos perduodamos iš kartos į kartą, sutvirtina santarvę ir dar labiau visus suartina.

Vedybinio gyvenimo pradžioje beveik visose šeimose liepsnoja meilė, tačiau vėliau ji dažnai nelauktai ištirpsta lyg pavasarinis sniegas. Kodėl taip atsitinka? Kaip tiek metų meilėje ir pagarboje išgyveno Martina ir Vytautas? Kas jiems gyvenime buvo svarbiausia? Taip knieti sužinoti tą stebuklingą receptą, kuris po pirmųjų barnių šeimoje padėtų ne bėgti į skirtingas puses, kaip šiandien dažnai būna, o rasti sprendimo būdą ir gyventi toliau.

Pasak Martinos, niekada nei vienas iš sutuoktinių apie skyrybas negalvojo, net minties niekada tokios nebuvo. Dėkojame likimui už laimę būti kartu. „Visą gyvenimą mylėjom ir gerbėm vienas kitą. Abu daug dirbom, vaikus auginom – nebuvo kada į šonus dairytis“, - šypsojosi Vytautas. Jis vairuotoju „Didžiojo Spalio“ kolūkyje dirbo, pats namus savo šeimai pastatė. Martina ir savą ūkį prižiūrėjo, ir kolūkio normose triūsė, ir paskui vienas kitą gimusius vaikus augino. Šiandien jie abiejų sutuoktinių pasididžiavimas. Visi išsimokslinę, sukūrę savo šeimas, auginantys savo vaikus, turintys savo verslą. Turbūt didžiausia sėkmingos santuokos paslaptis ir yra vaikai. Jei ne jie – gyvenimas būtų nuobodus ir nepilnavertis.

Gyvenimas didelės šeimynos nelepino. Kas padėjo jiems nepalūžti kasdieniuose varguose? Ir  Martina, ir Vytautas visą gyvenimą buvo darbštūs ir pareigingi, o energijos ir širdies šilumos šiandien jiems gali pavydėti ne vienas. Juk taip tėveliai juos užaugino. Jie buvo pavyzdžių pavyzdys, tad jų pėdomis ir sekė. Taip Januškevičiai ir savo vaikus augino bei auklėjo. Pasitikėjimas vienas kitu, tikėjimas Dievu jiems  buvo patys svarbiausi ir švenčiausi dalykai. Kartu pasitardami, ne tik vienas kitam, bet ir savo artimiesiems pagelbėdami, taip ir nugyveno pusę amžiaus, nes, rodos, taip neseniai  abu jauni pirmą kartą sukosi šokiuose. Rytoj švenčiamos Martinos ir Vytauto auksinės vestuvės - tai lyg gyvenimo įrodymas, kad meilė buvo tikra, kad, nepaisydami sunkumų, džiaugdamiesi laimingomis akimirkomis, kartu koja kojon ėjo gyvenimo keliu.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

BlueYellow-baneris

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

200x100 banAUDRA

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2022 Visos teisės saugomos