Gintarė MARTINAITIENĖ

Seniūnai raginami imtis seklių darbo ir griežčiau kontroliuoti savo seniūnijų socialiai remtinus asmenis bei apie galimus pažeidimus pranešti atitinkamoms institucijoms. Seniūnijų vadovai piktinasi, kad valstybė išleidžia neapgalvotus įstatymus, o vėliau kitų rankomis nori užkamšyti jų spragas ir sumažinti socialinėms pašalpoms žarstomus milijonus.

Nuotr. Seniūnai piktinosi, kad išleidžiami netobuli įstatymai, o paskui būtent jie turi mažinti socialinėms pašalpoms skiriamas lėšas.

Pasikeitus Piniginės paramos įstatymui, pašalpų poreikis auga akyse. Jei vasario mėnesį socialinėms pašalpoms rajone buvo išmokėta 680 tūkst., kovą – 760 tūkst., tai balandį ši suma šoktelėjo iki 820 tūkst. litų. „Jei taip sparčiai piniginė parama didės toliau, tai tuoj pasieksime milijoną per mėnesį. Pernai mėnesiui pakakdavo 500 – 600 tūkst. litų, o kas darosi dabar“, - seniūnų pasitarimo metu kalbėjo Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė. Ji minėjo, kad pastaruoju metu padaugėjo prašymų, kai žmonės išvis nenurodo jokių pajamų. Tiksliau nurodo, jog jos yra nulinės. „Tačiau yra kaimynai, bendruomenės, kurie žino, jog tie žmonės dirba nelegaliai, gauna pajamas ir dar ateina pašalpos. Visi viską žino, kalba, bet tarsi užsimerkia ir nieko nedaro“, - teigė L. Pocevičiūtė. Todėl ji ragino seniūnus imtis griežtesnės kontrolės, nes būtent seniūnijose yra priimami prašymai paramai gauti. „Nesame už tai, kad žmonės negautų, bet tegul sąžiningai nurodo gaunamas pajamas, o visus įtartinus atvejus reikia tikrinti“, - aiškino vedėja. Ji kalbėjo, kad seniūnai, žinodami įtartinus atvejus, apie tai turėtų informuoti vieną iš penkių atsakingų institucijų – Valstybinę darbo inspekciją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Mokesčių inspekciją, Policijos departamentą ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, tai yra „Sodrą“.

 
Seniūnai, išgirdę tokius raginimus, neslėpė skeptiško požiūrio. „Išleidžia tikrai netobulą įstatymą, o paskui mes, neturėdami jokių svertų, turime užkamšyti įstatymų spragas ir paaiškinti, kad žmogus negaus pašalpos, nors jis įsitikinęs, kad turi gauti“, – mintimis dalijosi Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė. Jai pritardamas Lukšių seniūnas Vidas Cikana teigė, kad žmones sunku priprašyti atidirbti už gaunamas pašalpas, tad ką kalbėti apie bandymą įrodyti, jog pinigai kai kuriais atvejais jam net nepriklauso. Galiausiai, seniūnų įsitikinimu, po tokių paaiškinimų jie tiesiog būtų nesuprasti ir apkaltinti neva gailintys ne savų pinigų. Seniūnai tikino, kad auginama prašančiųjų ir imančiųjų karta, kuriai vis sunkiau įrodyti, kad pinigus reikia užsidirbti savo rankomis, o ne tik gyventi iš valstybės malonės. Tad ar ta linkme eina aukščiausia mūsų šalies valdžia?

Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis tikino, kad yra tokių atvejų, kai žmogus užsiregistruoja Darbo biržoje, susitvarko dokumentus ir gauna socialinę pašalpą, o pats trims mėnesiams kol vėl turi pasirodyti biržoje, išvyksta uždarbiauti į užsienį. Be to, ne vienas ir Socialinės paramos skyriui žinomas atvejis, kai žmonės, gyvenamąją vietą deklaravę mūsų rajone, paramą gauna čia, o iš tikrųjų gyvena kitame mieste. Tokiais atvejais sužiūrėti, ar tikrai viskas vyksta skaidriai ir sąžiningai dar sudėtingiau.

Visgi L. Pocevičiūtė, girdėdama seniūnų kalbas ragino ne tik kaltinti netobulus įstatymus, bet ir prisiminti, kad savivaldybė yra įpareigota didesnei kontrolei, ko ji ir prašo. „Nesakau , kad jūs turite eiti ir nustatinėti, kas dirba legaliai, kas ne, bet apie įtartinus atvejus tiek jūs, tiek bendruomenė gali pranešti toms penkioms institucijos, kurios ir išsiaiškins esamą situaciją“, - kalbėjo Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Priminsime, kad Piniginės paramos įstatymas keitėsi nuo sausio 1 dienos. Juo buvo tikimasi skatinti žmones dirbti, tačiau, supaprastinus kai kuriuos reikalavimus, pašalpų poreikis pradėjo sparčiai didėti. Pavyzdžiui, anksčiau teisę į socialinę pašalpą turėjo tik tie gyventojai, kurie ilgiau nei pusmetį ieškojo ir nerado darbo. Dabar paramos galima prašyti tik užsiregistravus Darbo biržoje – ką žmonės dažniausiai ir daro. Kai kurie net pyksta, kai jam Darbo birža pasiūlo darbą, nes daug paprasčiau sėdėti namuose ir gauti išmoką, kiti – užsidirba „iš šono“, tačiau yra „bedarbiai“... Žinoma, yra visokių atvejų. Kartais parama yra tikrai būtina, tačiau, kaip rodo praktika, toli gražu ne visada. L. Pocevičiūtė kalbėjo, kad net baisu skaičiuoti, kaip parama auga didžiuosiuose šalies miestuose, kai net tokiame nedideliame rajone kaip Šakiai yra tokie staigūs ir kardinalūs pokyčiai.