Giedrė PLEČKAITYTĖ

Po kiek daugiau nei prieš metus laiko naujakurių Genės ir Vytauto Butkevičių atsikėlimo į Griškabūdį, miestelio centre buvęs apleistas sklypas nušvito naujomis spalvomis. Pradžioje ne vieno praeivio akį traukė pas mus kiek neįprastas būstas – vagonėlis bei naujai kuriamos sodybos puošyba šeimininko Vytauto sukurtais meno dirbiniais. Griškabūdžio naujakuriai maloniai sutiko pasidalinti gyvenimo vagonėlyje, kurio į nieką nekeistų, džiaugsmais ir rūpesčiais.

Nuotr. Tik pernai vagonėlyje apsigyvenę Griškabūdžio naujakuriai sulaukė nemažo smalsuolių dėmesio.

Išsikėlė iš vienkiemio

Svetingi G. ir V. Butkevičiai daugelį metų gyveno Šakiuose, kur vyriškis dirbo policijos pareigūnu, moteris buhaltere. Čia jiems teko pažinti ir nuosavo verslo skonį. Pora turėjo parduotuvę, kurią, mieste besikuriant didiesiems prekybos centrams, nepavyko išlaikyti. Parduotuvės bankrotas skaudžiai smogė šeimos biudžetui. Dėl pinigų stygiaus jiedu pasidavė minčiai išeiti gyventi į kaimą. Taip ir padarė vos gavę pasiūlymą prižiūrėti sodybą, Kudirkos Naumiesčio seniūnijos Raugalų kaime, kurią vėliau ir nusipirko. Vienkiemyje Genė ir Vytautas išgyveno dešimtmetį, tačiau ir čia tapo sunku verstis. Be to, ir seno namo išlaikymas žiemą buvęs nepigus. Pasak Genės, kai prasidėjo ekonominė krizė, pensijos neužteko kurui nusipirkti. „Vienos anglys neišmokėtos, jau kitas reikia pirkti, o jau pensijų nėra. Tiesiog nepajėgėme prižiūrėti 78 arų sodybą ir gana nemažą būstą, o apsileidę gyventi mes nemokame“, - pridūrė moteris. Ilgainiui poros mintys pradėjo suktis apie kur kas ekonomiškesnį būstą. „Internete aptikome informacijos apie gyvenimą vagonėlyje. Ir žentas nemažai kalbėjo apie tokius vagonėlius. Taip ir susidomėjome jais“, - pasakojo G. Butkevičienė.

 
Griškabūdžio gyvenvietę pora pasirinko tik dėl to, kad spaudoje rado skelbimą apie čia parduodamą 13 arų sklypą, kurį ilgai nelaukdami ir įsigijo. Paprastai lietuviai yra prieraišūs prie savo namų. Šeimininkė paklausta, ar nesunku buvo pakeisti ne vieną būstą ir ypač į tokį, kuris lietuviui dar esti neįprastas, atsakė: „Bute pragyvenau net keturiasdešimt metų, man ten grįžti nėra tikslo. Sodyboje per dešimt metų neprigijau, todėl išsikraustyti iš jos tikrai nebuvo sunku.“. Tad šią vasarą prasidėjo antrieji gyvenimo metai tiek išskirtinėje sodyboje, tiek išskirtiniame būste – vagonėlyje.  

Pasak šeimininkės, gyvenamąjį vagonėlį ji rinkosi beveik dvejus metus, mat Lietuvoje tikrai yra iš ko rinktis. „Nupirkome 42 kvadratinių metrų vagonėlį, 11,3 metrų ilgio ir 3,56 metrų pločio. Vagonėlį pirkome su visa varine santechnikos įranga ir baldais. Beliko atsinešti skalbimo mašiną,  šaldytuvą ir televizorių. Šis pirkinys mums kainavo 35 tūkst. litų. Atvežė, su kranu pastatė ir jau tą pačią dieną įsikėlėme“, - teigė sodybos šeimininkai. Naujajame būste yra du miegamieji, atskiri vonios ir tualeto kambariai, virtuvėlė sujungta su svetaine, kurioje įmontuotas dujomis kuriamas židinys. Vagonėlyje išnaudotas kiekvienas kampelis. Dar prieš pernykštę žiemą žmonės vagonėlį apšiltino, užsidėjo stogą. Kiek pasitaupę pinigėlių, planuoja pasistatyti priestatą ir dar vieną papildomą kambarį. Pasak G. ir V. Butkevičių, jų įsigytas sklypas yra paveldosaugos objektas, todėl teko daryti ne vieną tūkstantį kainavusį projektą. „Kol kas mūsų sukurtas turtas vadinasi kilnojamasis. Kadangi priestatą statome su projektu, tai ateityje galėsime jį įteisinti“, - sakė Genė. Norų ir planų šeimininkai turi daug, bet jie tiki, kad bet kokiu atveju jiems įsikurti gyventi vagonėlyje bus kur kas pigiau nei statyti naują, nors ir itin mažą, namelį ar remontuotis senąjį, kuris, beje, stovi jų nupirktoje sodyboje. „Žinoma, gal ir galiuž tuos pinigus pasistatyti  namuką, bet turėsi tik plikas sienas. Čia nereikėjo pirkti nei baldų, nei užuolaidų“,- sakė moteris. Jau nameliu virtusį vagonėlį šeimininkai planuoja dar šiemet apkalti dailylentėmis. Kaip tikino vyriškis, po dešimties metų, jeigu, kaip sakoma, sveikata leis, jų sodyba taps dar labiau neatpažįstama.

G. ir V. Butkevičiai pripažino, jog besikuriant teko sulaukti ne vieno smalsuolio dėmesio. Žmonės neįsivaizdavo, kad galima tokiame apleistame sklype, prilygusiam pelkei, ką nors gero sukurti. Mat sklypo nusausinimui reikėjo net 18 sunkvežimių, po 25 tonas žemių. „Pradžioje ne vienas sustojo pasiteirauti, kas čia daroma. Daugelis galvojo, kad mes vagonėlyje laikinai apsigyvensime ir statysime naują namą“,- pasakojo pora. Žmonės net neįsivaizduoja, kad vagonėlyje galima gyventi komfortabiliai. Pasak jų, kai smalsuoliai pamato jų būsto vidų, netenka amo. „Gyvename kaip mieste. Antrus metus gyvename ir galiu pasakyti, kad mums gera čia gyventi“, - pridūrė pašnekovė. Žinoma, pliusą gyvenimui vagonėlyje duoda ir palyginti nebrangus jo išlaikymas. Nors jiems dar sunku tiksliai pasakyti, kiek per šaltąjį sezoną tenka skirti pinigų dujoms, bet praėjusią žiemą kūrenimas atsiėjo apie 1500 litų. Į šią kainą įeina valgio gaminimas, vandens pašildymas ir kūrenimas. „Jeigu aš turiu pinigų, dujas deginu kada noriu. Daug kas klausia, ar nesušalome, bet galiu pasakyti, kad čia būna labai šilta“, - teigė šeimininkė.

Pasak griškabūdiečių, per šventes prie svetainėje esančio stalo laisvai sutelpa 16 žmonių. Nepaisant to, ne visi palaiko jųdviejų žengtą žingsnį apsigyventi vagonėlyje. „Yra viena moteris, kuri pasakė, kad gyvenime neliptų į tokį būstą ir klausė, kaip mes galėjaome. Kiti, apsilankę pas mus, pakeičia skeptišką nuomonę,- šypsodamiesi teigė pašnekovai. - Kalbų visokių buvo ir bus. Jeigu kalba, tai vadinasi dar gyvename“. Pora sako, jog šie namai jiems labai patinka, todėl juose tikisi sulaukti šviesios ir lengvos senatvės. Ją tikisi pasitikti ne tik įsigytuose šviesiuose, jaukiuose namuose, bet ir originaliai prižiūrimoje sodyboje, kurią puošia vienas už kitą vis įdomesni vyriškio sukurti meno dirbiniai. Vytautas atskleidė, kad netrukus į sodybą bus atvežtos didžiulės supynės. Virš jų iškils vyriškio rankomis sukurtas didžiulis iš plastmasinių butelių kamštelių suvertas oro balionas.